Vartojimo kazino - bandymas apgauti save

"Godumas ir laimė niekada nesusitiko vienas su kitu", - rašė XVIII amžiaus JAV politikas Benjaminas Franklinas.

Moderniose šalyse ilgus metus neabejota, kad daugiau gaminant bus daugiau parduota, o daugiau pardavus pavyks daugiau uždirbti ir taip sukurti geresnį gyvenimą. Pastaraisiais dešimtmečiais šia nuostata vis labiau abejojama, nes, kaip rodo tyrimai, bendrasis vidaus produktas (BVP) ten didėjo, o laimingų žmonių nepadaugėjo. Todėl vis labiau plinta felicitarinės (lot. felicitas - laimė) politikos, kurios šalininkai visuomeniniu tikslu skelbia ne BVP, o bendrosios nacionalinės laimės augimą, idėjos. Gausėja ir tyrimų, skirtų išsiaiškinti pajamų ir vartojimo sąsajoms su laime.

Šios krypties tyrėjai pastebi, kad rinkos ekonomikos dalyvis tapo labai panašus į kazino lošėją ar žmogų, bandantį savo problemas spręsti besaikiu pirkimu.

Lošėjo/pirkėjo portretas

1980 metais JAV psichiatrų asociacija priklausomybę nuo azartinių žaidimų pripažino psichikos sutrikimu ir įtraukė jį į ligų sąrašą. Praėjusio amžiaus viduryje JAV buvo įkurta Anoniminių lošėjų organizacija, labai panaši į Anoniminių alkoholikų. Dabar jos atstovas W.Leinbachas teigia, kad nekontroliuojamas pinigų švaistymas yra tiek asmeninė, tiek ir visuomenės problema, ir reikia kurti plačios apimties programas norintiesiems išsivaduoti nuo priklausomybės pirkti. Anot jo, nekontroliuojamas potraukis pirkti siekiant nusiraminti, paguosti save, pamiršti darbo ar šeimos problemas, praleisti laiką ar dar dėl tūkstančio kitų ne mažiau svarbių priežasčių gali būti prilygintas nekontroliuojamam potraukiui į azartinius žaidimus, abu šie polinkiai turi daug bendra.

Azartiški lošėjai ne kartą buvo tirti. Jų psichikos savybės ir visuomeninė padėtis gana gerai žinomos. Pradėjus lyginti lošėjų ir nevaldomai išlaidaujančių prekybos centruose žmonių savybes atskleista daug panašumų. Paaiškėjo, kad ir azartiški pirkėjai, ir lošėjai aplinkinių bei jų pačių požiūriu yra gana normalūs žmonės. Paprastai jie priklauso vidurinei klasei, daug ir sąžiningai dirba, bando taupyti ir investuoti. Jų karjera gali būti sėkminga, bet didesnių perspektyvų jie jau nebemato. Jų šeiminis gyvenimas ramus ir nuobodus. Jie pritaria visuomenėje paplitusioms nuomonėms, o originalesnes mintis atmeta. Sulaukusieji vyresnio amžiaus turi antsvorio. Jie nepritaria socialinei pagalbai vargstantiesiems bei tautinėms mažumoms, nes juos erzina, jei kas nors ką nors gauna nemokamai.

Panašios savybės iš pirmo žvilgsnio atrodytų daug kam būdingos ir yra tarsi atsitiktinis jų rinkinys, bet jos tarpusavyje dėsningai susijusios. Šiuos žmones galima apibūdinti kaip nebeturinčius didesnių perspektyvų konformistus, kurie nepatenkinti savimi, nors to nepripažįsta, ir norėtų įvairesnio gyvenimo, stipresnių įspūdžių, nors to taip pat nepripažįsta.

Azartiškas elgesys su pinigais

Rinkos ekonomika tarsi moko vertinti pinigus. Konformistas-pirkėjas priima šią taisyklę, nes yra linkęs tikėti tuo, ką sako autoritetai, ir pasiduoda reklamos poveikiui. Skelbimas "Du už vieno kainą" jam/jai atrodo besąlygiškai teisingas. Norinti protestuoti prieš suvaržymus jo asmenybės dalis irgi lieka patenkinta, perskaičiusi tokią reklamą. Ji tarsi gauna leidimą švaistyti pinigus, pirkti bet ką.

Tuo metu konformistas-lošėjas vadovaujasi visuomenės taisyklėmis, bet nori jas pažeisti. Lošdamas vaizduotėje atsiduria tarp laisvų, drąsių žmonių, kurie lengvai gauna ir leidžia pinigus. Konformistas tiki reklama ir perskaitęs, kad lošimas vadinamas žaidimu, ryžtasi "pramogauti", nors jei pažvelgtų į sėdinčiųjų prie ruletės stalo veidus iš karto įsitikintų, jog jie nei žaidžia, nei atsipalaiduoja. Tačiau tarp tokių jis gali pasijusti maištininku ar aristokratu. O už tai, kaip ir už prestižinį, bet nereikalingą daiktą sumokėti negaila.

Anoniminių žaidėjų organizacija atrado dar keletą nesivaldančių lošėjų ir išlaidaujančių pirkėjų panašumų. Tai - greitai sprendžiantys žmonės. Tačiau greitai spręsdami, jie nesugeba numatyti ateities ir nebando to daryti. Šie žmonės sunkiai valdo savo agresyvumą. Ir lošėjas, ir pirkinių "medžiotojas" nustums kitą, bandantį užimti "jo vietą" prie kortų stalo ar pačiupti prekę per išpardavimą.

Jie yra silpnavaliai ir iškilmingai pažadėję vengti kazino ar pirkti tik tai, ko reikia, lengvai ryžtasi dar vieną, "paskutinį", kartą pažadą sulaužyti. Taip pat kaip ir vėl persivalgyti ar grįžti prie kito žalingo įpročio, kurį ryžtingai smerkė, kurio žadėjo atsisakyti.

Šie žmonės prietaringi ir naiviai tiki skaičių magija. Jiems atrodo, jog loterijos bilietas, kurio numeris 7777777, turi didesnę galimybę laimėti nei tas, kurio numeris 3564829.

Svarbu ir tai, kad giliai pasąmonėje azartiškas lošėjas nepasitiki savo vyriškumu, todėl ir bando vadovautis posakiais apie tikrus vyrus, mėgstančius riziką. Tokią pačią problemą - nepasitikėjimą savo moteriškumu - turi ir azartiška pirkėja. Todėl jai labai patinka samprotavimai, kurie pirkimo maniją tapatina su žaviu neatsakingumu bei gebėjimu užvaldyti vyro piniginę, o šias savybes - su tikruoju moteriškumu.

Laimė ir romantika prieš azartą

Priklausomi nuo lošimo žmonės gali paprašyti, kad jų nebeleistų į kazino. O paprašyti, kad prekybos centrai nebeįleistų azartiškų pirkėjų, dar nepavyktų. Tačiau kai kurie būdai geriau suprasti save praverstų ir jam, ir jai.

Psichologinių priežasčių, skatinančių nekontroliuojamai pirkti ar lošti, yra daug. Neretai jie tarsi papildo vienas kitą - tampa bendru poros potraukiu, kai vyras renkasi kazino, o moteris - išpardavimus. Azartinių lošėjų organizacija siūlo tokiai porai mėginti atkurti savo santykių romantiką ir abiem drauge ar kiekvienam atskirai ieškoti naujų, prasmingesnių gyvenimo tikslų.

Galima abejoti tvirtinimu, kad iškilmingas pasižadėjimas atsisakyti nekontroliuojamo išlaidavimo ir išvykimas tarsi į naują povestuvinę kelionę, kai vyras ir moteris pažada ir, aišku, bando patenkinti vienas kito anksčiau neišsakytus erotinius norus, įveiks potraukį lošti. Tačiau neabejotina, kad toks kovos su priklausomybe būdas būtų vienas maloniausių.

Ne mažiau įdomi ir kita rekomendacija - skirti dalį pinigų labdarai. Tačiau ne atiduoti juos kokiai nors labdarą teikiančiai organizacijai ar fondui, bet asmeniškai numatyti, kaip, kiek ir ką remti bei kontroliuoti paramos panaudojimą, mėginti padėti spręsti kitų žmonių problemas. Toks "išlaidavimas" tikrai prasmingesnis nei kazino ar prekybininkų rėmimas. O prasmingiau gyvenantis žmogus labiau didžiuojasi savimi ir gali nebeieškoti kitų savęs įtvirtinimo būdų.

lzinios.lt