Tikimybė išlošti: reali ir menama

Prie prekybos centro kasos neretai galima pamatyti loterijos bilietus perkantį pensininką, sunkiai sukrapštantį pinigų net maistui. Žiniasklaidoje aprašomos sėkmės istorijos, kurios mus verčia pasijusti paskutiniais kvailiais, nepasiimančiais mūsų laukiančių prizų. Tikimybių teorijos ekspertai kalba visai ką kita. Tačiau žmogus, užuot tikėjęs skaičiais, mieliau renkasi svajonę.

Azartinių žaidimų pradžia – loterijos

Pirmoji lošimų banga prasidėjo JAV XIX a. viduryje, kai kolonijinėse valdose pradėtos rengti piniginės loterijos. XX a. viduryje buvo legalizuotos žirgų lenktynės, bingo, toliau plito įvairios loterijos, galiausiai atsirado kazino. Sparčiai tobulėjant technologijoms, įsitvirtino ir naujos lošimo rūšys – televizijos, radijo ar spaudos skelbiami konkursai, lošimas internete.

„Specialistai teigia, kad dauguma žmonių bent kartą gyvenime yra lošę. Mat lošimo sąvoka šiuo metu yra labai plati. Specialistai, išnagrinėję įvairių šalių pateikiamą statistiką, daro išvadą, kad patologišką azartą lošti turi apie 3 proc. planetos gyventojų. Vyrų ir moterų santykis – 3:1“, - teigia psichologė Laima Bulotaitė leidyklos „Tyto Alba“ išleistoje knygoje „Priklausomybių anatomija“.

Anot psichologės, teorijų, aiškinančių, kodėl žmonės įpranta lošti, yra ne viena. Pavyzdžiui, manoma, kad tai daryti skatina patiriamas malonumas arba noras užsimiršti, pabėgti nuo streso, finansinių ar šeimos problemų. Kita teorija teigia, kad lošėjai mėgaujasi iliuzijomis ir savo sėkmę aiškina iracionaliais dėsniais. Jie susikuria teorijas apie laimingas ir nelaimingas dienas, teigia, kad laimingą skaičių susapnavo ir pan.

„Kita vertus, kuris iš mūsų nesvajoja, kad 2 litus kainavęs loterijos bilietas pavirs prašmatniu kabrioletu ar aukso puodu, - svarstė L. Bulotaitė. - Žmonės neretai griebiasi šiaudo – esą jei 4 kartus neiškrito ruletėje laimingas skaičius, jis turi jau būtinai iškristi. Tikima, kad norint išmesti didesnį kauliukų skaičių, reikia, pavyzdžiui, jį mesti švelniai. Ilgai lošiantis žmogus yra įsitikinęs, kad formuojasi lošimo įgūdžiai, kurie padės išlošti – pavyzdžiui, jis tiki galintis atskirti, kuriuo automatu galima laimėti“.

Dar viena teorija aistrą lošimui aiškina smegenų funkcijų sutrikimais. Statistika rodo, kad nemažai probleminių lošėjų yra iš šeimų, kuriose taip pat buvo lošėjų. Probleminių lošėjų vaikai turi 4,7 karto didesnę tikimybę turėti su lošimu susijusių problemų.

Šiuo metu priklausomybė nuo lošimo įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją. Kaip rašoma knygoje, specialistai pastebi, kad trečdalis probleminių lošėjų meta lošti patys, o apie 5-20 proc. padeda anoniminių lošėjų grupės. Dalis lošėjų apskritai nepatiria rimtų psichologinių ar finansinių problemų ir paprastai nepralošia didesnės sumos nei buvo numatę.

Daug kas priklauso nuo pirmo karto

Knygos autorė sakė, kad priklausomybė nuo lošimo – aktuali tema lietuviams, nors kiek mūsų šalyje yra patologinių lošėjų, niekas nežino. „Aistra lošimui yra slepiama. Žmonės nenori apie tai kalbėti“, - sakė psichologė.

Teigiama, kad tikimybė tapti priklausomam labai susijusi su pirmaisiais kartais. Jei žmogus nieko nelaimėjo, rizika įsitraukti šiek tiek mažėja.

„Žmonės, atėję į lošimo namus, dažniausiai būna apsibrėžę sumą, kurią jie leidžia sau pralošti, tačiau neretai pinigų išleidžia daug daugiau. Kiekvienas tikisi, kad sugebės kontroliuoti savo elgesį. Tačiau vienas iš priklausomybės požymių – kad tu nebegali kontroliuoti padėties. Žmonės pralošia ne tik visus savo pinigus, bet ir šeimos santaupas, prasiskolina, ir vis dar mano, kad kontroliuoja padėtį“, - pasakojo L. Bulotaitė.

Anot psichologės, iš prigimties mes visi trokštame patirti kuo daugiau malonumo. Todėl jei kuri nors veikla tenkina šį poreikį, jos atsisakyti labai sunku – pradedant saldumynų valgymu, baigiant lošimu. „Azartas, rizika taip pat kelia malonų virpuliuką. Tiesa, žmonės yra skirtingi. Vieni yra labai azartiški, mėgsta rizikuoti, o kiti geriau 10 kartų atmatuos ir vis tiek nuspręs atsisakyti. Todėl viena iš teorijų teigia, kad rizika priprasti lošti didesnė žmonėms, kuriems būdinga siekti aštrių pojūčių.

Netgi buvo atliktas tyrimas, kurio metu kazino besilankantys žmonės atliko asmenybės testus. Po kelių metų buvo tikrinama, ar jie vis dar lošia. Tyrimas šią teoriją patvirtino. Tačiau testavimo paslaugos prieš einant į lošimo namus neprigijo – žmogus sutvertas taip, kad nenori tikėti tuo, kas jam nepatinka“, - teigė L. Bulotaitė.

Svajones sklaido tikimybių teorija

Paklausta, kaip vertina įvairiose loterijose žaidžiančius žmones, psichologė priminė, kodėl tokios loterijos atsirado. „Dauguma loterijų bent jau užsienyje didelę dalį pinigų skiria labdarai. Iš pat pradžių loterijos tikslas buvo ką nors paremti, o ne pats lošimas. Tačiau kai lieka tik grynas azartas, loterija išsigimsta“, - sakė pašnekovė.

Ne paslaptis, kad loterijas labai mėgsta pensininkai ir vaikai, tačiau L. Bulotaitei neteko girdėti, kad pensininkai loterijos bilietams išleistų visą savo pensiją. Kita vertus, pirkti loterijos bilietus reklama skatina.

„Kai skelbiami loterijų laimėjimai, ima atrodyti, kad tu esi paskutinis kvailys, kuris nepasiima tau dovanojamo automobilio, nes visi aplink juos jau gavo. O iš tiesų savo aplinkoje tokio nepažįstame nei vieno. Žmonės vis dar tiki, kad bet kuris gali išlošti. Tačiau iš tiesų tikimybė yra labai maža. Paskaičiavus taptų aišku, kad pinigų sumą, kuri per 10 metų buvo investuota į lošimą, seniai buvo galima susitaupyti. Kai kuriose užsienio šalyse jau mokykloje apie tai aiškinama vaikams, mokant tikimybių teorijos“, - teigė psichologė.

Beje, tikimybių teorija išpopuliarėjo būtent dėl lošimų – mokslininkai ieškojo būdų, kaip apskaičiuoti sėkmės tikimybę. Skaičiavimų yra įvairių, tačiau visi jie nieko gera lošėjams nežada. Pavyzdžiui, galima rasti teiginių, kad 2 kartus metant monetą, šansas, jog iškris herbas nėra 1 iš 2, o 1 iš 4. Tikimybė, kad iš 10 tūkst. metimų 5 tūkst. kartų iškris herbas lygi 1 iš 125.

Tikimybė iš 20 žirgų išsirinkti greičiausią gali būti lygi tik 1 iš 6840. Iš 80 tūkst. „Teleloto“ dalyvių laimėti kokį nors prizą turi šansą vos 7 305 (mažiau nei 10 proc.). Tikimybė laimėti „Aukso puodą“ - vos 0,01 proc. Kitais skaičiavimais, laimingas gali būti kas 17-tas „Teleloto“ bilietas. Bet kuriuo atveju išlošta suma nė iš tolo neprilygsta surinktai.

Yra skaičiavimų, kad tikimybė atspėti 5 skaičius iš 20 lygi 1 iš 15 504. Tikimybė atspėti 5 skaičius iš 36 – dar mažesnė ir lygi 0,000003 proc. Tačiau apskaičiuoti, ar tapsite laimės kūdikiu, praktiškai neįmanoma. Visuomet tai bus tik atsitiktinumas. Tiesa, talentingi matematikai vis dar nepraranda vilties rasti atsakymą, o lošėjai ir toliau kliaujasi savo susikurtomis tikimybių teorijomis.