Priklausomo lošėjo istorija

Būdamas trečiokas pirmą kartą pabandžiau „pakratyti“ kapeikomis, nežinau kodėl, bet prisimenu – tada laimėjau 33 kapeikas. Labai džiaugiausi dėl to, todėl per pertraukas, po pamokų, o kartais ir nelankydamas pamokų, pradėjau žaisti iš pinigų. Greitai išmokau visokių žaidimų, tarp jų ir kortomis. Būdamas penktokas jau lošdavau „trinką“ mokyklos bendrabutyje, kartais ją pakeisdamas 21. Negaliu sakyti, kad nesisekdavo – turėdavau visada daugiau pinigų nei tėvų atlyginimas.

Išvykęs į miesto profesinę mokyklą greitai suradau norinčių vakarus praleisti prie kortų stalo. Ten pirmą kartą dėl lošimo paaukojau savo pomėgius.

Baigęs profesinę mokyklą pradėjau dirbti, bet greitai supratau, kad lošdamas galiu uždirbti daugiau. Susidėjau su žmonėmis, kurie pragyvendavo iš lošimų.

Diena dienai būdavo nelygi, vieną dieną valgydavau patiekalus restoranuose, kitą dieną – bulves. Po 9 mėnesių pabandžiau viską užbaigti. Vėl įsidarbinau, kantrybės užteko dviem mėnesiams. Grįžau prie lošimų. Išmokau keletą triukų, pasidomėjau psichologija ir man atrodė, kad pradėjo sektis, bet taip tik atrodė.

Vieną savaitgalį su sėbrais aplošėme žmones iš kriminalinio pasaulio. Suma buvo įspūdinga, todėl nieko nuostabaus, kad jie panoro ją susigrąžinti. Teko slapstytis, išvykau į kitą miestą. Nusprendžiau daugiau niekada nebelošti. Mokiausi, dirbau ir gyvenimas pradėjo tvarkytis. Vieną vakarą nuėjęs į kino teatrą pastebėjau lošimo automatus. Pabandžiau. Į kino seansą taip ir nenuėjau, likau prie lošimo aparatų. Taip pradėjau leisti laisvalaikį automatų salonuose. Pats to nepastebėdamas pradėjau pralošinėti visus pinigus.

Negalvojau, kad esu priklausomas nuo lošimų, man tiesiog patiko leisti laiką lošiant. Taip, nepastebint, visi mano pomėgiai, draugai, užsiėmimai išnyko. Liko vien tik lošimas. Pasidariau vienišiumi, nes buvo gėda ką nors susitikti, o ir sutikus neturėdavau apie ką kalbėti, nes vienintelis dalykas, kuris mane domino buvo lošimas.

Likimas mestelėjo dar vieną šansą, sutikau nuostabią moterį, vedžiau ją. Apie lošimą nieko jai nepasakojau, galvojau, kad vedus atsiras atsakomybės jausmas ir dėl mylimosios galėsiu nebelošti. Deja, vien meilės užteko trims mėnesiams, pradėjau po truputėlį lošti ir derinti šeimyninį gyvenimą. Greitai praradau visišką kontrolę lošimams ir visas šeimos ūkis užgulė žmonos pečius. Po eilinio prasilošimo grįžęs namo prisiekiau visais šventaisiais, kad daugiau niekada nebelošiu. Žmona tuo patikėjo.

Lošėjas Mindaugas:

Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...

Iš pradžių stengiausi savo valios pastangomis nebelošti, kai tai nepavyko, stengiausi kruopščiai tai slėpti. Mums gimė vaikutis, labai tuo džiaugiausi, bet potraukio lošimams jau nebegalėjau kontroliuoti visiškai. Iš gimdymo namų važiavau į lošimo saloną, už vaikučio išmoką vėl lošti, išvažiavęs vaikui maistelio ar sauskelnių grįždavau be jų ir be pinigų.

Žmonai nuo nervinio išsekimo pradėjo slinkti plaukai. Neapsikentusi viso košmaro žmona paliko vaiką savo motinai ir išvyko į užsienį. Buvo liūdna dėl žmonos išvykimo ir džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu laisvai eiti į kazino. Prasidėjo tikra beprotystė, jei pinigų užtekdavo, sėdėdavau kazino paromis. O kai baigdavosi pinigai, mintys sukdavosi tik apie tai, kur gauti jų lošimams. Jei žinodavau, kad turėsiu pajamų, pradėdavau mintyse kurti visokias lošimo strategijas. Tapau visišku savo potraukio lošimams vergu.

Keista, bet visus tuos lošimo metus man atrodė, kad tai nėra didelė problema ir kad aš galiu susitvarkyti pats. Labai pykdavau, kai artimieji vadindavo mane lošėju, šaukdavau jiems į akis, kad aš toks nesu. Bėgant laikui labai privargau nuo tokio gyvenimo, pradėjau stengtis apriboti savo lošimą. Prižadėdavau sau, kad užeisiu į kazino tik dviem valandom, kad pralošiu tik 400 litų, kad laimėjęs 400 litų išeisiu...

Lošėjas Mindaugas:

Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.

Deja, planų man niekada nepavyko įvykdyti. Pradėjau sau žadėti, kad daugiau niekada neisiu į kazino, bet tik gavęs pinigų savo planus pasikeisdavau. Pralošęs pinigus niekaip nesuprasdavau, kodėl aš buvau pasiryžęs nelošti, bet niekaip nesugebėdavau suvaldyti savo potraukio lošimams.

Vieną dieną žmona atsiuntė pinigų įsiskolinimams padengti, nepajėgiau savęs kontroliuoti – nuėjau į lošimo namus. Vakare paskambinusi žmona viską suprato. Tada jai pasakiau, kad jei būčiau žinojęs, kad eisiu lošti, geriau būčiau patekęs į autoįvykį ir susižalojęs, nes tik tai tada mane būtų sustabdę nuo nuėjimo į kazino.

Ryte mastydamas apie vakarykštį pokalbį, supratau, kad esu visiškas bejėgis prieš potraukį lošti. Paskambinau žmonai ir paklausiau, ką ji buvo suradusi mano gydimui. Ji patarė kreiptis į priklausomybės lygų centrą. Paskambinau ir užsiregistravau. Kai jau reikėjo gultis į centrą, žmona atsiuntė pinigų susimokėti už gydymą. Man vėl nepavyko susilaikyti – pralošiau ir juos. Ryte nuėjau į centrą ir paprašiau, kad man padėtų, pinigus prižadėjau sumokėti per savaitę. Manimi patikėjo.

Kai ten dirbantis socialinis darbuotojas paklausė manęs, ko aš čia tikiuosi, atsakiau jam, kad noriu sužinoti, kas darosi su manimi, kodėl aš nepajėgiu sustabdyti savo potraukio lošti. Atsakymas buvo paprastas – aš esu ligonis ir daugelį atsakymų rasiu čia. Taip aš, pralošęs 20 metų, pradėjau sveikimo etapą. Supratau, kad niekas nekaltas dėl mano lošimo, kaip maniau anksčiau, o viskas vyksta dėl mano priklausomybės azartiniams lošimams.

Po 28 dienų kurso Priklausomybės ligų centro stacionare išėjau apimtas džiaugsmo ir minties, kad man pavyko susitvarkyti. Nėjau į anoniminių lošėjų (A. L.) grupes, nebesidomėjau sveikimo programa. Po keturių mėnesių nepavyko pravažiuoti pro kazino, lošiau tris paras. Tada antrą kartą kreipiausi į dienos centrą, bet noras lošti vėl užvaldė mane, pasakiau jų darbuotojams, kad nebegaliu iškęsti "lomkių" ir eisiu lošti.

Per pusantrų metų lošimo liūno sulindau į skolas, planavau nusikaltimą, sėdėjau uždarytas L.T.I. Mano akyse užgeso bet kokia viltis išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų, kartais ateidavo mintis, kad tik mirtis nutrauks mano kančias. Žmona pasiūlė nueiti į anoniminių lošėjų susirinkimą. Labai to nenorėjau, bet nusprendžiau išbandyti.

Labai patiko, ten susirinkę žmonės kalbėjo apie tokias man artimas problemas, jie nesmerkė, suprato mane. Supratau, kad mano vieta yra čia. Pradžioje buvo sunku kovoti su priklausomybe, retkarčiais nesusilaikydavau ir vėl nueidavau lošti, bet ėjau į A.L. grupes ir ieškojau priežasčių, kodėl taip nutiko, niekada niekas manęs nepasmerkė, bandė suprasti ir padėti. A.L. grupėje išgirdau patarimų, sužinojau daug apie priklausomybę lošimams.

Vieną dieną, kai vėl užlošiau pajutau, kad lošiu paskutinį kartą. Atsikračiau visų pinigų. Ir vėl pradėjau viską iš pradžių. Žinojau, kad noras lošti sugrįš, todėl su dar didesniu atsidavimu pasinėriau į sveikimo programą. Naudojausi visomis priemonėmis, kurias tik siūlė A.L. Noras lošti grįžo, bet aš jau buvau pasiruošęs jam. Noras lošti užgriūdavo bangomis, o aš dar įnirtingiau imdavausi literatūros apie sveikimą, prisijungdavau prie grupės veiklos.

Dabar nelošiu 16 mėnesių, aš pradedu džiaugtis gyvenimu iš naujo. Gražinau skolas, nusipirkau gerą automobilį, pradėjau savo verslą. Mano žmona su vaikučiu gyvena kartu, jie didžiuojasi manimi. Žmonos akys spindi ramybe, vaikučiui, jos žodžiais, esu geriausias tėtis pasaulyje. Ir visa tai dėl Anoniminių lošėjų ir jų sveikimo programos.