Prieš 14 metų iš lošimų liūno išlipęs Petras: priklausomybė su kiekvienais metais tapo vis stipresnė

2023-05-13 10:40

Pirmas užėjimas į kazino daugeliui atrodo tiesiog nekalta pramoga, tačiau kai kuriems to užtenka, kad niekaip nebegalėtų iš ten ištrūkti. Ne vienas sulaužytas likimas taip ir liko iš pažiūros spalvingame, bet pražūtingame kazino pasaulyje be galimybės sugrįžti į realų pasaulį. Skaitykite daugiau:

Anoniminis lošėjas Petras (vardas pakeistas) apie save ir tai, ką jam teko patirti, šiandien kalba ramiai ir priduria, kad dabar „apie tai kalbėti jau nebijo“. Skaitykite daugiau: 

„Man sunku atsakyti, kodėl vieni žmonės taip greitai užsikabina ir pradeda lošti, įsmunka į tą liūną, o kiti pabando vieną, antrą kartą ir tuo viskas pasibaigia. Bet taip pat juk yra su bet kokia kita priklausomybe? Taurė alkoholio ar surūkyta cigaretė vieniems nieko nereiškia, o kitiems gali būti tas tramplinas, nuo kurio šoksi į viršų ir galiausiai pradėsi kristi į dugną. Nuo lošimo priklausomą žmogų yra sunku pastebėti, nes ši priklausomybė nėra taip stipriai matoma kaip kitos. Aš pats sau sakydavau, kad galiu bet kada sustoti. Tai buvo melas sau. Tikėjau, kad kai išlošiu tiek, kiek reikia, išspręsiu problemas ir su šeima galėsime gyventi taip, kaip norime. Bet juk visos bėdos ir kilo iš lošimo. Klysta manantys, kad užtenka tik valios mesti lošti – tai kur kas ilgesnis ir sunkesnis kelias“, – kalba pašnekovas.

Pradėjo lošti nuo 18 metų

„Buvau dar visai jaunas, gal kiek peržengęs 18 metų, kai visiškai nekaltai užsukome į lošimo namus. Aš tuo metu turėjau daug pinigų, gerai uždirbdavau. Mane asmeniškai lošimas įtraukė labai greitai ir iš manijos tapo priklausomybe. Priklausomybė su kiekvienais metais tapo vis stipresnė – sumos augo, statymai augo, skolos taip pat – augo“, – pasakoja Petras.

Paklaustas, kas paskatino užeiti į lošimo namus, jis sako, kad net pats nežino, kodėl – apsilankė ten kartu su draugu ir išbandė pusiau nelegalius lošimų aparatus. „Po kiek laiko atsidarė kazino, tada patraukiau ten. Man buvo visiškai vienodai – lošdavau viską, kad tik gaučiau daugiau azarto. Iš pradžių lankydavausi tada, kada išeina, o paskui atėjo toks metas, kada man jau nebeišeidavo nenueiti.

Yra pinigų – lošiu, nėra pinigų – skolinuosi, kad galėčiau lošti. Galėdavau lošti kelias paras be perstojo. Kodėl lošdavau? Turbūt pirmą kartą nueini tikėdamas, kad išlošęs pinigus tu pirksi tai, ko tau reikia. Visus likusius kartus tu tiesiog atsilošinėji. Blogiausia, kas man galėdavo nutikti nuėjus į lošimo namus, – išlošimas. Tai dar labiau užkurdavo azartą ir kiekvienas išlošimas didino mano statymus, kartu sparčiai didėjo ir mano skolos“, – pasakoja pašnekovas.

Jis dalinasi, kad iš pradžių lošimas atrodo lyg pramoga, nuotykis, tačiau vėliau jis jautėsi taip, lyg eitų į darbą: „Tau nerūpi niekas kitas, jauti tik norą lošti. Kai pradėjau meluoti, vogti, skolintis pinigus, tada pajaučiau, kad tai – priklausomybė. O kur dar manipuliacijos kitais žmonėmis! Lošėjai tai daro meistriškai.“

Kasdienis gyvenimo palydovas – melas

Petras prisimena, kad aktyvios priklausomybės metu jis meluodavo visiems – šeimai, draugams, aplinkiniams. „Iš manęs išgirsti tiesą prilygtų stebuklui. Tapau patologiniu melagiu ir slėpiau, kad lošiu, o tai mane įvėlė į nuolatinį ir nesibaigiantį melo liūną. Jeigu manęs kas nors ko nors paklausdavo, įsivyraudavo tyla. Aš galvodavau, ar dabar atskysiu tiesiai, ar meluosiu žmogui. O meluodavau apie viską. O kai meluoji, turi labai daug prisiminti. Tą melą ir manipuliacijas nešiojausi savo galvoje. Dirbdavau tam, kad galėčiau pinigus pralošti ir kai manęs dabar klausia, kaip išgyvendavau, man sunku rasti atsakymą. Man pačiam keista, kad išlikau gyvas“, – kalba Petras.

Toliau jis tęsia, kad kol gyveno su tėvais, situacija buvo vienokia, tačiau didžiausios problemos prasidėjo sukūrus šeimą. „Galėjau būti nevalgęs, alkanas, neturėti pinigų, bet kai turi šeimą, negali taip gyventi. Jie nuo manęs tikrai kentėjo, juolab kad šeimą kūriau jau turėdamas priklausomybę. Šiandien turbūt tos šeimos ir neturėčiau, bet Dievas taip viską sudėliojo, kad eilinį kartą pakeitęs darbą aš kurį laiką neturėjau laiko lošti ir tai padėjo atnaujinti santykius šeimoje. Be abejonės, po kurio laiko ta priklausomybė grįžo su trenksmu“, – prisimena vyras.

Petras sako, kad nei žmona, nei jis pats nesuprato, kas su juo vyksta, pora buvo ir prie skyrybų slenksčio, tačiau šiandien vyras juokauja – kad žmona vis dar kartu su juo „kankinasi“.

„Kai viskas griuvo, mane žmona tiesiai per aplinkui nuvedė pas anoniminius lošėjus. Šiandien aš pirmo statymo nedarau jau daugiau kaip 14 metų“, – kalba Petras.

Kelias į sveikimą – duobėtas ir sunkus

Vyras pasakoja, kad jam buvo sunku suprasti, kas su juo darosi. „Esu impulsyvus žmogus ir norėjosi, kad viskas – t. y. priklausomybės įveikimas vyktų kuo greičiau, tačiau gyvenime taip nebūna. Viskas vyko palaipsniui ir su metais išmokau gyventi su priklausomybe. Žmonės dažnai galvoja, ypač tie, kurie šalia savęs neturi priklausomo žmogaus, ar nėra su tuo susidūrę, kad pats baisiausias šalutinis lošimo poveikis yra tai, kad tu prarandi pinigus. Pinigus mes galime uždirbti. O ką lošimas padaro tavo asmenybei? Aš melavau, vogiau, sukčiavau, aš neturėjau sąžinės, nes ji man trukdė daryti juodus darbus. Kam man reikia, kad ji mane graužtų? Tad kas yra baisiau – asmenybės žlugimas ar prarasti pinigai, kuriuos įmanoma uždirbti?“ – kalba Petras. 

Vyras sako, kad didžiausia problema visgi ne lošimas, o jis pats, jo asmenybė. „Aš negalėjau išbūti pats su savimi. Suvokdavau, kad nėra pinigų, kad kamuoja skolos, jaučiau nerimą, pyktį, pagiežą, puikybę. Nemokėjau gyventi su tais jausmais, stumdavau juos į šoną, slopindavau. Alkoholis taip pat buvo mano gyvenimo dalis – jeigu negalėsiu pabėgti lošti, tuomet, be abejonės, vartosiu alkoholį. O juk priklausomybės palaiko viena kitą, jos draugiškos“, – kalba pašnekovas. 

Kalbėdamas apie emocijas jis sako, kad per dieną galima išgyventi šimtus jausmų – pyktį, neviltį, džiaugsmą, nusivylimą. „Yra žmonės, kurie su tuo susitvarko puikiausiai. Man, priklausomam žmogui, kildavo begalė kliūčių tose emocijose – bijai pakelti telefono ragelį, nes visi laukia, kad grąžinsi skolas, bijai eiti į darbą, nes ten esi prasiskolinęs, o gyventi juk kažkaip reikia. Atsiduri užburtame rate, kai emocijų slopinimas persipina su lošimu ir tu niekaip negali ištrūkti“, – sako Petras.

Kalbėdamas apie savo sveikimą jis pažymi, kad nuėjęs pas anoniminius lošėjus išmoko gyventi. Tiesa, ne iš karto. „Juk aš žinau, kaip turiu gyventi ir ką daryti, tad reikėjo persilaužti. Padėjo tie žmonės, kurie patys išsikapstė iš tos priklausomybės. Ir šiandien esu tos bendruomenės narys, išmokęs gyventi kitaip, pilnavertį gyvenimą“, – sako pašnekovas. 

Tiksinti bomba, kurią galima suvaldyti

Petras, paklaustas apie tai, kaip tėvai priėmė jo priklausomybę, sako, jog baimės jausmas visada liks su jais ir kad jis – lyg vaikščiojanti tiksinti bomba: „Išmokau gyventi taip, kad ta bomba nesprogtų ir su viltimi, tikėjimu, kad nesprogsiu rytoj. Palaikymas iš jų pusės buvo didžiulis. Tai nereiškia, kad jie už mane grąžino skolas – tai yra kur kas daugiau. Šiandien man daugiausiai džiaugsmo teikia tiesiog gyvenimas čia ir dabar, nes tai yra nuostabiausias momentas, kuris daugiau nepasikartos“, – kalba vyras. 

Petras prisimena, kad kažkada jis manė, kad toks žmogus kaip jis, yra paliktas likimo valiai, tačiau šiandien jis pabrėžia, kad tai visiškai netiesa. „Priklausomam žmogui galiu pasakyti tik vieną žinią – jam gali padėti, pagalbos yra tikrai daug“, – sako vyras.

Jis pats sakosi pajutęs tą lūžį, kad turi pradėti ieškoti pagalbos, kai jį apniko mintys apie savižudybę. „Man jau niekas nebuvo svarbu. Mačiau save ir stovintį prie konteinerio. Buvo tik laiko klausimas, kada ten atsidursiu. Bet. Aš negalėjau matyti to, kad galiu visus artimus žmones nusitempti su savimi. Yra daug poelgių, kurių aš gailiuosi, bet laiko atgal nebeatsuksi. 

Šiandien aš galiu pasakyti, kad nenumaniau, kad gyvenimas gali būti kitoks, kad jame gali nebūti lošimo. Juokauju, kad baigiau brangų gyvenimo universitetą ir susimokėjau tikrai daug. Turiu ir nemažai svajonių, bet jos atsargios – tikrai ne penkios jachtos ar aukso pilys. Svarbiausia man nepamiršti, kas esu, elgtis teisingai. Laisvas žmogus yra tas, kuris gali sakyti tiesą – tai pats geriausias dalykas gyvenime – nemeluoti. Galiu pasakyti, kad dabar esu laimingas“, – sako vyras.