Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia

2017-07-28 14:45

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Pats užsienyje niekada nedirbau, nors daugybė draugų ir pažįstamų sėkmingai iškeliavo ir nesiruošia grįžti. Į klausimą: kuo gi ten geriau, dažniausias atsakymas – šiaip geriau ir viskas. Iš tikrųjų ne man spręsti kur geriau, bet jau planuoju bandyti laimę užsienyje, nors beveik penkerius metus turiu stabilų darbą viename iš Lietuvos kazino, krupjė pozicijoje.

Būtent apie šio darbo ypatumus ir noriu papasakoti. Ir tuo pačiu išdėstyti, kodėl jaučiamas nusivylimas ir atsiranda noras dingti iš Lietuvos kuo greičiau.

Darbas sunkus dėl nevaldomų klientų

Visų pirma, pats krupjė darbas nėra sudėtingas ir netgi įdomus. Kiekvienas susidomėjęs, bet kuriuo metu gali rasti skelbimus apie renkamas naujas grupes. Jokių ypatingų sugebėjimų ar išsilavinimo nereikia. Su vidurinės išsilavinimu, sulaukęs 21-erių jau drąsiai gali darbintis. Išklausai kursus, kuriuose išmoko elgtis su žetonais, pinigais ir atlikti nesudėtingus matematinius skaičiavimus ir štai, naujas darbuotojas pasiruošęs darbui salėje.

Vienintelis dalykas, kuriam jokie apmokymai nesugebės paruošti, tai klientų elgesys. Žinoma per apmokymus užsimena, kad dažnokai klientai būna suirzę, nes pralošia pinigus, ir dažnai didelius pinigus. Bet realybė pranoksta visus baisiausius lūkesčius. Iš pradžių, atėjusius naujokus tausoja ir nestato prie sunkiausių klientų, o kiti klientai, jei ir piktžodžiauja, atrodo, kad labiau dėl naujoko patirties stokos, nei asmeniškai įžeidinėja.

Viskas keičiasi, kai naujas darbuotojas daugmaž apsipranta su darbo eiga, įgauna patirties ir pradeda tvirčiau stovėti ant kojų. Tada jau tenka susidurti su liūdna Lietuvos kazino tikrove. O tikrovė tokia, kad lošimo namų krupjė yra nelaikomi žmonėmis. Krupjė darbuotoją galima žeminti, įžeidinėti, niekinti, grasinti ir kartais net smurtauti. Ir tai ne pavieniai atvejai, tai kazino kasdienybė.

Be abejo ne visi klientai blogiečiai – yra ir adekvačių, kurie supranta, kur ateina ir kas jų gali laukti po apsilankymo kazino. Ir yra tokių, kurie vadinami „ligoniais“. Jie ne tik ateina dažnai, žaidžia daug, bet amžinai nepatenkinti. Visą savo nepasitenkinimą išlieja, žinoma, ant dalintojo. Nepasitenkinimas perauga į susierzinimą, susierzinimas į priekaištus, o po to prasideda ir keiksmai, riksmai, įžeidinėjimai ir kitoks psichologinis smurtas. Kažkokios griežtos ribos kada tai turi baigtis nėra. Dažniausiai priklauso nuo žaidėjo lygio. Jei smulki žuvelė – gali ir apraminti, bet stambiai lošiančiam žaidėjui leidžiama beveik viskas. Suvaldyti tokį, įsikarščiavusį nuo azarto ir alkoholio, klientą praktiškai neįmanoma.

Keiksmažodžiai – įprasta bendravimo forma

Salės administratoriai praktiškai bejėgiai tokiose situacijose ir labiau orientuoti į kliento pinigus, nei į tvarkos palaikymą. Apie žaidimo nutraukimą ir kliento palydėjimą iš lošimo namų negali būti nė kalbos, kol jis dar turi lėšų ir noro žaisti.

Visą agresiją ir pyktį tenka priimti krupjė, nes jis visada lieka kalčiausiu dėl blogai išdalintų kortų, ne to išsukto skaičiaus, dėl to, kad ne taip stovi, ne taip atrodo, ne taip žiūri, ne taip kvėpuoja ir iš vis „nukapoti rankas už tokius dalinimus“. Keiksmažodžiai tampa įprasta bendravimo forma, o noras kuo skaudžiau įžeisti darbuotoją kažkokiu iškreiptu gyvenimo tikslu.

Reaguoti į tokius išpuolius nepatartina, nes geriau „neprovokuoti klientų“.

Geriausia reakcija – nuleisti akis ir patylėti. Tada ir klientas patenkina savo ego ir pamainos vadovui bus mažiau rūpesčių. O krupjė pakentės, juk, galų gale, toks jo darbas. Kai kurie lankytojai tuo yra giliai įsitikinę ir nuoširdžiai nustemba, kai kas nors bando juos apraminti: „Taigi jis krupjė, TURI viską išklausyti nespurdėdamas“.

Ir iš tikrųjų, betrūksta tik įrašyti eilutę į darbo sutartį, ir visi bus patenkinti. Kartais rimtai atrodo, kad kažkokia neoficiali pramogos paslauga: „Pasijusk vėl žmogumi išniekink kitą žmogų“. Atleiskit, ne „žmogų“, o „krupjė“.

Spjaudymas ir stumdymas – dar ne baisiausia

O ką krupjė? Kiekvienas susidoroja su situacija savaip. Kažkas nekreipia dėmesio, kažkas bando juokauti, kažkas jaučiasi prasikaltęs, o kas nors netgi bando atsikirsti. Tokių nemėgsta nei klientai, nei valdžia, nes „nepritampa prie kolektyvo“. Ir anksčiau arba vėliau turės, arba susitaikyti su esama situacija, arba ieškotis kito darbo. Bet koks klientas yra dešimt kartų svarbesnis už bet kurį darbuotoją, ir tai leidžiama suprasti, kaip klientui (kurie jaučiasi teisūs visose situacijose), taip ir darbuotojui (nepakeičiamu nėra).

Oficialiai, žinoma, viskas gražu ir tvarkinga. Laikas nuo laiko kai kuriuos klientus demonstratyviai įtraukia į „neįleidžiamų žmonių sąrašą“, bet neilgam laikotarpiui. Nors jiems tai labiau kaip šioks toks pasiekimas, kuriuo galima girtis, nei reali bauda. Tad iš tikrųjų situacija nesikeičia metų metus.

Žetonai, skriejantys į krupjė, kortos sviestos į veidą, grasinantys gestai, apliejimas gėrimais, spjaudymas, stumdymas ir spardymas. Su tuo, ne vieną kartą, teko susidurti per ilgus darbo metus. Ir tai nėra baisiausia. Baisiausia, kad darbuotojai kaskart privalo maloniai šypsotis ir draugiškai sveikintis su klientu, kuris kiekvieną apsilankymą paverčia tikra kančia visiems darbuotojams. Ypač šiame reikale pasižymėję žmonės kalbantys stipriu kaukazietišku akcentu, kurie net nebando slėpti savo ryšių su kriminaliniu pasauliu.

Žinoma, ne viskas yra taip liūdna ir niūru. Ne visi klientai monstrai ir sadistai, ne visi visuomet pikti ar prasilošę. Būna ir linksmų akimirkų. Kitaip ir negali būti jauname ir draugiškame kolektyve. Pripratus ir darbas neatrodo toks sunkus ir išmoksti prisiderinti prie kliento, kad jis kuo mažiau susierzintų ir tų šlykščių klientų neatrodo tiek daug. Kol koks nors klientas vėl neiškrečia ko nors, išmušančio iš vėžių net viską mačiusį darbuotoją.

Darbdavių abejingumas išvargina

Po tokių akimirkų pradedi užduoti klausimus: kodėl taip vyksta, kodėl toleruojamas toks elgesys būtent Lietuvoje. Juk visuose Europos lošimų namuose lankytojui net nekiltų mintis elgtis nepagarbiai arba kaip nors kitaip rodyti nepasitenkinimą. Kai kuriose civilizuotose šalyse ir garsiai džiaugtis nerekomenduojama, viskas turi būti tylu ir ramu. Deja, kultūros lygiu mes esame artimesni buvusioms Sovietų Sąjungos šalims, tokioms kaip Ukraina ar Rusija, kur kazino klestėjimo laikais vyravo visiška betvarkė, balansuojanti ant legalumo ribos. Internete apstu filmukų, parodančių tų laikų tamsiąją lošimų pusę. Kaip bebūtų nemalonu, bet visą tai galima pamatyti šiais laikais ir mūsų šalyje.

Ankščiau ar vėliau, kantrybė trunka visiems dirbantiems šį darbą. Darbuotojai pavargsta nuo nuolatinių patyčių, darbdavių abejingumo ir banalios betvarkės. Darbuotojų kaita tiesiog stulbinanti. Bet vis tiek atsiranda jaunimo, kurie susigundo pabandyti savo jėgas „įdomiame ir prestižiniame darbe“, net nežinodami, kur įsivelia.

Trūko kantrybė ir man. Po ilgus metus besitęsiančios neteisybės ir suvokimo, kad Lietuvoje darbdaviui tu reikalingas tik tada, kai atlieki gerai savo darbą ir per dažnai nereiški savo niekam neįdomios nuomonės, supratau, kad laikas ką nors keisti. Situacija Lietuvos kazino, žinoma, nepasikeis, kaip buvo pinigai svarbesni už žmogų, taip ir liks. Tad tenka palikti draugus, artimuosius ir kelti sparnus į užsienį. Aišku, tikiuosi, kad kada nors grįšiu atgal ir sugebėsiu sutvarkyti gyvenimą gimtinėje.

Lengvai pakeičiami žmonės niekam nerūpi

Myliu Lietuvą ir manau, kad čia puikus kraštas ir nuostabūs žmonės. Bet dirbant kazino susidūriau su tamsiąja žmonių puse, pamačiau kokie šlykštūs tampa, atrodo iš pažiūros tvarkingi ir solidūs žmonės, kaip žemai gali pulti paprastas žmogus, pajutęs laisvę nuo etikos ir moralės. Jūs galėtumėte nustebti pamatę, kaip gerai jums pažįstamas žmogus elgiasi atėjęs į kazino. Kokius pasisakymus ir veiksmus leidžia sau, pasiteisindamas, kad „čia taip priimta“, „kiti leidžia sau daugiau“ ir „jie pripratę, jiems už tai pinigus moka“.

Mes ne pripratę ir mums už tai nemoka. Esame paprasti darbuotojai, kurie gauna tikrai ne patį didžiausią atlyginimą, tikrai neatstojantį visų sugadintų nervų. Na, bet yra, kaip yra. Situacija nesikeičia nuo pat azartinių žaidimų legalizavimo pradžios ir nėra jokių požymių, kad ateityje kas nors pasikeis.

Maži, lengvai pakeičiami žmonės niekam čia nerūpi, todėl dauguma ir emigruoja į užsienį, kur taip pat niekam nerūpės, bet gaus didesnę algą.

delfi.lt