Mokslinis staipsnis. Internetinių azartinių lošimų teisinio reguliavimo problemos 2/3

2. Tinkamiausias internetinių azartinių lošimų teisinis reguliavimas

Išanalizavus sąlygas ir priežastis, paskatinusias Jungtines Amerikos Valstijas priimti sprendimą, draudžiantį interneto azartinius lošimus, draudimui nepasiteisinus, valstybėms tenka svarstyti, kokį teisinio reguliavimo modelį galima būtų laikyti tinkamiausiu, jei pasaulyje vis tiek egzistuoja vadinamosios „laisvosios“ jurisdikcijos (pvz., Malta, Gibraltaras, Kosta Rika), kai internetiniai lošimai yra įteisinami ir skatinami. Jau buvo minėta, jog interneto azartiniai lošimai galbūt daro visuomenei tokį pat neigiamą poveikį kaip ir įprastiniai azartiniai lošimai, tik dėl interneto erdvės specifikos interneto azartinius lošimus yra daug sunkiau kontroliuoti, o prieiga prie jų visuomenei ir nepilnamečiams asmenims yra daug paprastesnė. Pabandysime aptarti, koks turėtų būti teisinis reguliavimas, kad geriausiai būtų apsaugoti visuomenės ir nepilnamečių asmenų interesai bei būtų pozityvi įtaka valstybės biudžeto pajamoms. Siekiant geriausiai subalansuoti vertybes, tikslinga jas sudėlioti pagal jų vertingumą.

2.1. Visų pirma aptarkime svarbiausią visuomenės bei individo apsaugos ir gerovės problematiką.

Idealaus azartinių lošimų modelio nėra nė vienoje valstybėje, todėl šiam teiginiui pagrįsti remsimės 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatomis, laikydami, jog šis tarptautinis dokumentas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę į socialinį saugumą ir gerovę. Valstybėse turėtų būti užtikrintas toks teisinis reguliavimas, jog žmogus ir visuomenė būtų apsaugoti nuo neigiamų pasekmių, dėl to galime fiksuoti pirmąjį internetinių azartinių lošimų idealaus teisinio reguliavimo aspektą, kurį tiksliausiai apibūdintų rizikos grupių apsaugos sąvoka. Šį tikslą galėtų padėti pasiekti sukurtas lošimų rizikos grupės registras. Jis leistų visiškai neriboti galimybių lošti pageidaujantiems pilnamečiams bei priklausomybės nuo azartinių lošimų neturintiems asmenims ir galėtų padėti riboti nepilnamečių, neveiksnių, ribotai veiksnių, savo noru savo teises lošti apribojusių asmenų arba asmenų, kuriems šios teisės būtų apribotos įstatymų nustatyta tvarka, galimybes lošti internete ar realiuose lošimo namuose. Toks reguliavimas būtų visiškai suderinamas su Lietuvos nacionaline informacinės visuomenės plėtros koncepcija, be to, jis sukurtų aplinką, palankią spręsti išsikeltus socialinius uždavinius ir tenkinti visuomenės poreikius. Registras galėtų turėti ir prevencinę reikšmę – „garbingi“ asmenys tikrai nenorėtų būti į jį įtraukti. Šiuo metu norint lošti internete ir registruojantis azartinių lošimų svetainėse asmens tapatybė nustatoma pagal paties asmens pateikiamus apie save duomenis. Jei vardas ir pavardė, kuriais registruojamasi internete, gali būti ir išgalvoti, gerokai sunkiau paslėpti mokėtojo duomenis – jie turi būti tikri.

2.2. Taigi antroji problema, kurią išsprendus internetiniai lošimai nebūtų tokie patrauklūs, yra piniginių atsiskaitymų kontrolė. Internetiniai lošimai visada yra vykdomi nuotoliniu būdu – lošėjas lošia namuose prisijungęs prie kitoje vietoje (kartais kitoje valstybėje) esančio lošimo bendrovės interneto serverio, finansiniai atsiskaitymai tarp šių asmenų negali vykti tiesiogiai. Tam yra būtini finansiniai tarpininkai, tokie kaip bankai, kredito įstaigos ar specialiosios paskirties organizacijos, užtikrinančios pinigų judėjimą tarp mokėtojo ir gavėjo. Kredito įstaigos, vykdančios asmenų pavedimus, teisės aktais galėtų būti įpareigotos patikrinti į rizikos registrą įtrauktų asmenų vykdomų bankinių pavedimų turinį, nevykdyti šių asmenų duodamų įtartinų mokėjimo nurodymų ir/ar apie tokius veiksmus pranešti atitinkamoms institucijoms. Taip pačiomis ekonomiškiausiomis organizacinėmis ir administracinėmis teisinėmis priemonėmis valstybė galėtų bent minimaliai pradėti kontroliuoti internetinius azartinius lošimus. Galimos ir kitos alternatyvos – blokuoti interneto turinį ar drausti interneto prieigą. Šios priemonės taip pat svarstytinos, tačiau modernios visuomenės amžiuje taikytinos atsargiai dėl jų galimo nesuderinamumo su moderniomis atviros visuomenės bei elektroninės valstybės koncepcijomis. Vis dėlto tam tikrais atvejais jos būtų vienintelė efektyvesnė priemonė.

2.3. Detaliau analizuojant tobulo internetinių azartinių lošimų modelio koncepciją paminėtina ir trečioji – internetinių lošimų kontrolės problema. Kaip apskritai kontroliuoti internetinius lošimus? Šis aspektas apima tiek lošimų sąžiningumo kontrolę, tiek sąžiningų laimėjimų išmokėjimo kontrolę bei vieną svarbiausių – pinigų plovimo kontrolę. Šie internetinių lošimų teisinio reguliavimo aspektai yra bene patys problemiškiausi dėl tų pačių pasaulinio kompiuterių tinklo savybių (interneto visuotinumo, jo tarptautinio pobūdžio bei interneto dalyvių anonimiškumo). Norint užtikrinti pakankamą kontrolę valstybės institucijoms būtinas tiesioginis ryšys su lošimo organizatoriais, galimybė nesilaikantiems nustatytų reikalavimų taikyti poveikio priemones. Valstybės nustatydamos teisinį reguliavimą turėtų atsižvelgti į tai, jog vien tik piniginės sankcijos „internetinių“ kitos jurisdikcijos subjektų gali ir nepasiekti, ypač jei jie registruoti bei veikia ofšorinėse teritorijose ar politiškai priešiškose valstybėse. Tokius subjektus galėtų paveikti tik ekonominė sankcija – rinkos atėmimas.

Šiuolaikiniame verslo pasaulyje produkto rinka (niša, segmentas) yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių verslo sėkmę. Rinkos (segmento, nišos) atėmimas iš internetinių azartinių lošimų organizatorių, taikomas kaip sankcija, galėtų juos sėkmingai drausminti. Nesilaikančius nustatytų licencijavimo taisyklių internetinių lošimų organizatorius galima būtų „nubausti“ tik vieninteliu būdu – blokuojant jų internetinių puslapių adresus. Techniškai (nors ne absoliučiai) tai padaryti būtų įmanoma. Tai šiuo metu masiškai ir net pažeisdama žmogaus teises daro Kinija. Taip minėtieji organizatoriai būtų skatinami nustatyta tvarka įsiregistruoti ir išvengti rinkos praradimo. Internetinių adresų blokavimas, tikėtina, būtų vienintelė efektyvi priemonė, galinti veikti internete.

Šį metodą plačiai taiko visi internetinių paslaugų teikėjai, kadangi nieko efektyvesnio anoniminio interneto versle sugalvoti dar nepavyko.

Jeigu internetinių azartinių lošimų organizatorius remiantis konkrečios valstybės nacionaliniais įstatymais galima būtų priversti registruotis, būtų pasiekti minimalūs šių subjektų kontrolės tikslai. Vis dėlto anoniminiame internete sunku sukontroliuoti pinigų plovimo atvejus, jeigu iš viso tai yra įmanoma. Šie tikslai galėtų būti iš dalies pasiekti tik tuo atveju, jei kompetentingos valstybės institucijos galėtų visiškai kontroliuoti interneto srautus, įeinančius į internetinių lošimų organizatorių serverius ir iš jų išeinančius.

Šį tikslą galima būtų pasiekti nebent nustatant reikalavimą internetinių lošimų organizatoriams dėti savo programas (puslapius) specialiai tam tikslui skirtuose ir valstybės institucijų kontroliuojamuose serveriuose.

Apibendrinant išdėstytas nuostatas dėl idealaus azartinių lošimų modelio sukūrimo pažymėtina, jog kiekvienoje valstybėje turėtų būti sukurta individuali internetinių azartinių lošimų reguliavimo koncepcija ir atlikti ekonominiai skaičiavimai. Šiame darbe buvo atlikta nedetali analizė vien tiktai siekiant įsivaizduoti, kuriuos internetinių azartinių lošimų aspektus reikėtų kontroliuoti, kad tuo pat metu liberalizuojama lošimų rinka teiktų valstybei pajamų, ir nebūtų prarandamos lėšos šalinant neigiamą minėtų azartinių lošimų poveikį visuomenei. Kol valstybės nesiima jokių priemonių, internetiniai lošimai klesti, tarsi šiuo klausimu valstybėje iš viso nebūtų jokio teisinio reguliavimo. Lošti gali ir nepilnamečiai, ir socialinės rizikos grupėms priklausantys asmenys, o svarbiausia, piniginės lėšos, gautos už lošimus, dažniausiai patenka į lengvatines mokestines zonas, tuo tarpu lošimų sukurtos socialinės problemos lieka tose valstybėse, kurių gyventojai lošia internete.

3. Internetinių azartinių lošimų reguliavimas Lietuvos Respublikoje

Trumpai darbe aptarus internetinių azartinių lošimų problematiką ir idealaus reguliavimo aspektus reikėtų apžvelgti ir mūsų šalies situaciją. Lietuvoje visus lošimus reguliuoja du pagrindiniai teisės aktai: Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas ir Lietuvos Respublikos loterijų įstatymas. Kaip jau šiame darbe buvo minėta, azartinių lošimų įstatyme internetiniai lošimai nėra minimi, tačiau juos organizuoti iš esmės draudžiama.

Aplinkybę, jog internetiniai azartiniai lošimai Lietuvos Respublikoje nėra reguliuojami, patvirtino ir Valstybinės lošimų priežiūros komisijos atstovai. Remiantis galiojančiu įstatymu juos draudžiama organizuoti, tačiau Lietuvos Respublikoje nėra draudimo lošti internete. Esant paklausai internetiniai azartiniai lošimai Lietuvoje vyksta, tačiau nėra efektyvių teisinių priemonių pasiekti užsienio valstybių jurisdikcijose registruotų lošimo organizatorių net ir tais atvejais, kai jų veikla pagal jos pobūdį yra nukreipta tiesiogiai į Lietuvos rinką (lošimo puslapio prieiga, kalba, atsiskaitymas per Lietuvos Respublikos bankus). Vis dėlto įstatymuose yra daug neaiškumų, susijusių su taikytinos teisės klausimais bei lošimo organizavimo vieta (ar tai lošimo organizatorių buveinės vieta, ar serverio buvimo vieta, ar vartotojų kompiuterių buvimo vieta, ar taikytina ES elektroninės komercijos direktyva, ar taikytinas kilmės valstybės principas, ar ne ir kt.).

Į šiuos klausimus turėtų atsakyti teismų praktika, tačiau šiuo metu atsakymų į juo nėra. Valstybinė lošimų priežiūros komisija kol kas dar tik bando imtis veiksmų ir tik prieš tuos internetinių lošimų organizatorius, kurie būdami užsienyje (dažnai ofšorinėse teritorijose) savo paslaugas tikslingai nukreipia į Lietuvos Respublikos rinką. Vis dėlto internetinėje erdvėje veikia tūkstančiai kitų internetinių lošimų organizatorių, tiesiogiai nenukreipiančių savo paslaugų į Lietuvos rinką, tačiau vis tiek lengvai pasiekiamų vartotojams. Šias problemas turėtų spręsti įstatymų leidėjas sukurdamas modernią teisinio reguliavimo koncepciją ir ją įgyvendinamas.