Lošimų azartas stumia į bedugnę

Garsus amerikiečių rašytojas Jackas Londonas yra pasakęs: „Jei nori išlošti kazino, turėk savo kazino.“ Tiems, kurie tai supranta, priklausomybė nuo azartinių žaidimų negresia. Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (VLPK) pirmininkas Edmundas Tiesnesis pabrėžia, kad lošimas - jokia blogybė, jei tai tėra būdas maloniai praleisti laiką.Žingsniai bedugnės link.

Tačiau nemažai žmonių į lošimo įstaigas ateina vedami nenumaldomos aistros ar noro praturtėti. Jie rizikuoja „įklimpti“. Iki priklausomybės - tik keturi žingsniai. Pirmas atsitiktinis laimėjimas dažnai būna lemtingas. Tada lengvų pinigų siekis tokį asmenį verčia lošti vėl. Nejučia prasideda antrasis etapas - pralošimo. Tuomet žaidžiama tikintis susigrąžinti prarastus pinigus, tačiau, užuot laimėjus, vis giliau klimpstama į skolas. Jų šleifas - trečias žingsnis priklausomybės link, kai desperatiškai lošiama dėl paties proceso, nesvarbu, kokie būtų rezultatai.

Ir pagaliau finalas - vadinamasis išeities etapas. Čia galimi du variantai: arba priklausomybę turintis žmogus prisipažįsta esąs ligonis ir mėgina išsikapstyti, arba toliau ritasi žemyn. Antruoju atveju pasekmės neprognozuojamos. Žmogus gali susirgti sunkia psichikos liga ar net ryžtis nusižudyti.

Dainininkas Česlovas Gabalis jau kelerius metus nė nesiartina prie lošimų įstaigų. Jis pripažįsta, kad buvo smarkiai įklimpęs. „Lošti eidavau kaip į darbą. Nuo aplinkinių slėpiau tai kaip įmanydamas. Meluodavau, kad turiu svarbių reikalų, o pats bėgdavau į lošimo automatų saloną“, - LŽ pasakojo Č.Gabalis. Atlikėjas atskleidė, kad buvo visiškai prasilošęs, kad skolindavosi pinigų liguistam potraukiui tenkinti. Kaip pavyko ištrūkti iš užburto rato, jis nelinkęs kalbėti. „Pasirašiau prašymą, kad manęs nebeįleistų į lošimo įstaigas, ir dabar esu ramus“, - tepasakė Č.Gabalis.

Specialistų teigimu, nuo azartinių žaidimų priklausomas žmogus niekada ir jokiomis aplinkybėmis nesugebės nueiti į lošimo įstaigą tik pusvalandžiui ir kontroliuoti savo elgesį. Vienintelė išeitis - nebeperžengti tokios įstaigos slenksčio.

Pavojingiausia - išlošti

Kaunietis Petras (vardas pakeistas) anoniminių lošėjų grupėje lankosi jau penkerius metus. Lošti jis buvo pradėjęs daugiau kaip prieš šešerius. Į kazino vyras užsuko atsitiktinai, tiesiog turėdamas laisvo laiko. Petras nė nepastebėjo, kaip pamažu įsitraukė į jam pražūtingą pomėgį.

„Lošiant kazino išorinis pasaulis manęs nepasiekdavo. Atsisėdęs prie stalo pamiršdavau viską. Net į telefono skambučius neatsiliepdavau, nes tai reiškė, kad turiu nustoti lošti. Apskritai nenorėdavau išeiti iš kazino, nes už jo sienų mane užgriūdavo dvasinės ir materialinės problemos. Buvau smarkiai prasiskolinęs, tačiau tik lošimų namuose apie tai pamiršdavau“, - neslėpė Petras. Jis tikino, jog blogiausia būdavo ne tada, kai pralošdavo, o kai išlošdavo. Tuomet vėl atgimdavo viltis, kad visos problemos išsispręs savaime, tik reikia dar vieno stambaus laimėjimo.

Petras daug kartų buvo sau prisiekęs nebelošti, tačiau jokios priesaikos nebepadėjo. Vienas atvejis, kurį vyras prisimena iki menkiausių smulkmenų, jį labai sukrėtė. „Važiavau automobiliu į lošimo namus ir meldžiausi: Dieve, padėk man šį kartą laimėti ir daugiau niekada nebelošiu. Meldžiausi tikrai nuoširdžiai“, - tvirtino kaunietis. Tąkart jis išlošė didelę sumą pinigų. Tačiau kitą dieną Petras vėl važiavo įprastu keliu. „Lygiai toje pačioje vietoje pagavau save, kad meldžiuosi. Kartojau tą patį, ką ir išvakarėse“, - pasakojo pašnekovas. Tačiau tądien sėkmė nuo jo nusisuko - vyras pralošė visą vakarykštį laimikį.

Tuomet jis, kaip pats sako, lošė 24 valandas per parą. Net kai nesėdėdavo kazino, visos mintys sukdavosi tik apie azartinius žaidimus. „Sėdėdamas darbe prie kompiuterio svarstydavau įvairiausias lošimo kombinacijas, analizuodavau, ką padariau ne taip. Naktimis beveik nemiegodavau“, - dabar su siaubu prisimena vyras.

Priklausomybė visam gyvenimui

Lūžis Petro gyvenime įvyko, kai jis suprato, kad pats nebepajėgs sustoti. Buvęs sportininkas visada manė, kad vyras pirmiausia turi pasižymėti stipria valia, bet staiga suvokė, jog valios jam neužtenka. Tuo metu Petras jau buvo smarkiai prasiskolinęs, žmona grasino skyrybomis. Sutuoktinė apie vyro pomėgį žinojo nuo pat pradžių.

Petras suskubo ieškoti išeities. Pirmiausia jis prisipažino esąs ligonis. Vyras kreipėsi į psichologus, socialinius darbuotojus, kunigus, net buvo nuvykęs į vienuolyną. Tačiau labiausiai jį paveikė apsilankymas anoniminių lošėjų grupėje. „Žmonės, kurie patys turi tokią priklausomybę, supranta tave geriausiai. Jau penkerius metus ten lankausi. Mūsų grupėje žmonių daugėja. Kai pirmą kartą nuėjau, buvome tik dviese. Dabar į kiekvieną susirinkimą ateina po 10-12 asmenų, - dėstė Petras. - Priklausomybė - nepagydoma. Jei tapau priklausomas, toks būsiu visą gyvenimą. Negaliu net pasvajoti, kad kada nors bent trumpam galėsiu užsukti į kazino.“

Specialistai pabrėžia, kad nuo lošimo priklausomam žmogui ne tik nevalia lankytis tokiose įstaigose, bet ir dalyvauti loterijose ar žaisti su draugais kortomis. Tai gali vėl sužadinti jo liguistą potraukį.

Petras yra parašęs prašymą, kad visą gyvenimą nebūtų įleidžiamas į lošimo namus. Kartą šis prašymas vyrą jau išgelbėjo. „Apėmė nesuvokiamas proto aptemimas, nenugalimas noras lošti. Nuėjau į kazino, tačiau apsaugininkai mandagiai pasakė, kad man čia neleidžiama lankytis. Galėjau atsiimti pareiškimą, bet tam reikėjo laiko. Kol delsiau, atsipeikėjau“, - sakė kaunietis.

Prašymų daugėja

Savanoriškus žmonių pageidavimus neįleisti jų į lošimo vietas registruoja VLPK. Šiuo metu tokių prašymų yra apie pusantro tūkstančio. Jie gali būti rašomi bet kokiam laikotarpiui: metams, trejiems ar visam gyvenimui. Minimalus terminas - ne mažiau kaip šeši mėnesiai. Žmogus, pageidavęs būti neįleidžiamas į lošimo namus visą gyvenimą, gali atsiimti savo prašymą, bet ne anksčiau kaip po šešių mėnesių. Petras nepataria jo rašyti konkrečiam terminui: „Tada tarsi užprogramuoji save - po trejų metų vėl galėsiu lošti. Taip rizikuojama iš naujo pasinerti į lošimą.“

VLPK pirmininkas E.Tiesnesis pažymėjo, kad prašymų daugėja. Tačiau lošėjų asmens dokumentai tikrinami tik kazino - tai vadinamoji slenksčio kontrolė. Lošimo automatų salonuose, lažybų punktuose tokios kontrolės nėra. „Ar gali šių įstaigų darbuotojai įsiminti kone pusantro tūkstančio veidų, kad neįsileistų prašymą parašiusio kliento?“ - svarstė VLPK administracijos direktorius Andrius Karaliūnas.

Vis dėlto VLPK nariai įsitikinę, jog tokie prašymai padeda. Jiems pritaria ir lošimo įstaigų tinklo „Olympic casino“ rinkodaros direktorius Andrius Macikas. „Siekdami apsaugoti lošėjus taikome įvairias programas. Viena jų - sąmoningo lošimo programa, kai rašomi minėti prašymai. Manau, ji veiksminga“, - tvirtino A.Macikas. Jo teigimu, „Olympic casino“ darbuotojai dažnai patys pataria klientui parašyti tokį prašymą, jei mato, kad asmuo lošimo namuose lankosi nuolat ir kad jo elgesys tampa neadekvatus. „Kai žmogus pradeda karščiuotis, pralošti dideles sumas pinigų, mūsų darbuotojai patys jį ragina nebelošti, pailsėti, siūlosi iškviesti taksi. Jei tai nepadeda, pataria kreiptis į pamainos administratorių. Jis duoda klientui psichologo telefoną, paaiškina, kaip parašyti prašymą nebeįleisti į lošimų įstaigas“, - sakė A.Macikas.

Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos (NLŽVA) valdybos pirmininkas Samoilas Kacas mano, kad minėtų prašymų praktika yra

absurdiška. „Nuo alkoholio priklausomybės Lietuvoje kenčia nepalyginti daugiau žmonių. Tačiau niekas jų neveja iš kavinių ar gėrimų parduotuvių“, - piktinosi S.Kacas ir pridūrė, kad minėti prašymai tėra formalumas. Lošimų įstaigos gali įsileisti asmenis, net ir parašiusius tokius prašymus. Teisinės atsakomybės už tai nenumatyta. Anot pašnekovo, juokinga kaltinti lošimo namų savininkus, esą šie skatina žmones tapti priklausomus. Juk negalima kaltinti automobilio, prie kurio vairo atsisėdęs girtas vairuotojas padaro avariją. „Lošėjas turi pats atsakyti už savo veiksmus, o ne prašyti, kad jį kontroliuotų lošimo įstaigos darbuotojai“, - įsitikinęs S.Kacas.

Nuslopinamas realybės pojūtis

VLPK nariai neabejoja, kad įstatymai turėtų griežčiau reglamentuoti lošimo įstaigų veiklą. Jų manymu, pelno besivaikantys lošimų organizatoriai klientus vilioja subtiliais būdais. Pavyzdžiui, nė viename kazino nematyti laikrodžio. Ir nė viename nėra langų, salėse tvyro prieblanda. „Taip lošėjas praranda laiko pojūtį. Jis gali ten sėdėti ištisas paras. Tik išėjęs iš kazino žmogus supranta, kas iš tiesų įvyko: kiek laiko praleido lošdamas ir kiek pinigų prarado“, - kalbėjo VLPK administracijos direktorius A.Karaliūnas. Pasak jo, komisija ne kartą siūlė istatymo pataisą, kad tam tikru paros metu lošimo namai būtų uždaromi. Taip klientai turėtų laiko atsipeikėti. Tačiau šis siūlymas sukėlė didelį lošimo įstaigų savininkų nepasitenkinimą. Jiems nepatiko ir draudimas kazino rūkyti. Juk išėję į lauką patraukti dūmo žmonės atitrūksta nuo lošimo. Verslininkai bandė aiškinti, kad lošimo įstaiga - ne kavinė, tačiau jų argumentai buvo atmesti.

Dar vienas būdas išlaikyti klientą prie stalo - leidimas žaisti iš grynųjų pinigų. Jam nereikia gaišti laiko keičiant pinigus į žetonus ir atitrūkti nuo lošimo.

Kai kuriose užsienio valstybėse lošėjai saugomi labiau. Pavyzdžiui, Kanadoje veikiančiuose kazino kas pusvalandį prieš kiekvieną klientą įsižiebia laikrodis, kad žmogus matytų, kiek laiko jau lošia. Kita taisyklė - sumos privalo būti rodomos ne vadinamaisiais kreditais, kai sunku suprasti, kiek pralošta ar išlošta, o tik grynaisiais pinigais.

Svarbiausia - pripažinti ligą

Visi LŽ pašnekovai pabrėžė, kad nuo lošimo priklausomų asmenų nėra daug. Vokietijoje, kaip rodo tyrimai, tokių esama vos 0,2 proc. visų gyventojų. Tarp lošėjų šis skaičius siekia apie 5 procentus. Ar tie duomenys realūs, sunku spręsti, nes daugelis žmonių slepia savo silpnybę.

Lietuvoje jokių rimtesnių tyrimų nėra atlikta. E.Tiesnesis tikino, kad VLPK ne kartą kreipėsi į Vyriausybę ir prašė jiems lėšų (reikėtų maždaug 100 tūkst. litų), tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.

2007 metais NLŽVA išprašė Vyriausybės, kad būtų padaryti tyrimai apie lošimo pavojingumą žmogaus sveikatai. Tuomečio sveikatos apsaugos ministro pavedimu juos atliko Klaipėdos priklausomybės ligų centras. S.Kacas tai vadina pasityčiojimu. Kaip matyti iš ataskaitos, tyrimai truko vos savaitę. Per juos apklausti aštuoni žmonės ir padaryta išvada, jog visos lošimo rūšys turi vienodą poveikį sveikatai.

Specialistai teigia, kad jų pavojingumas priklauso nuo kelių kriterijų: išlošiamų ar pralošiamų sumų dydžio, laiko tarpo, per kurį sužinomas rezultatas, lošėjo amžiaus.

Tarkime, dalyvaudami loterijoje rezultatą sužinome po kelių dienų ar savaičių. Todėl „apsvaigti“ nuo jos beveik neįmanoma. Kazino dažnai statomos didelės sumos ir viskas trunka vos kelias sekundes. Žmogus nespėja išsivaduoti iš euforijos.

Priklausomybės ligų psichiatras Darius Diržys LŽ sakė liūdniausias lošimo pasekmes Lietuvoje pastebėjęs 1989-1993 metais, kai tai dar buvo nelegalu. Tada lošėjų niekas nekontroliuodavo ir daugelis jų visiškai prasilošdavo. Tuomet užfiksuotas ir didžiausias lošimo nulemtų savižudybių skaičius. Dabar jų pasitaiko vos viena kita.

Psichiatras pabrėžė, kad priklausomybė nuo lošimo - sunki liga. Juolab jog tai dažnai derinama su alkoholiu ar narkotikais. Tokių lošėjų yra maždaug pusė. Kai kuriuos jų tenka guldyti į stacionarą. Šiemet D.Diržys gydė keturis tokius ligonius. „Ligą tenka pripažinti tada, kai pacientas kenčia ir psichologiškai, ir fiziškai. Dažniausiai nustatoma sunkios formos depresija ir psichikos liga“, - aiškino psichiatras.

Medikas pridūrė, kad net ir tokiais atvejais žmogus turi šansą grįžti į visavertį gyvenimą. Be gydytojų pagalbos, dar reikia artimųjų ir draugų paramos. Tačiau svarbiausia, kad nuo lošimo priklausomas asmuo pats norėtų išsikapstyti iš bėdos.

Lietuvos žinios