Filmas „Pokeris“

Žymūs aktoriai, gudrus siužetas ir nemažas filmo biudžetas nepadeda paslėpti fakto, kad „Pokeris“ („Shade“) gan vidutinis iki šiol nežinomo režisieriaus Damiano Niemano (Nymano)debiutas. Iš pirmo žvilgsnio (t.y., žiūrint pirmąsias 30-40 filmo minučių) galima susidaryti įspūdį, kad prieš mūsų akis lyg ir neblogas detektyvas apie sukčiautojų kortomis nelengvą gyvenimą. Juolab, kad ekrane dažnai matome Gabrielių Byrną (Bairną), o iš filmo reklamos žinome, kad pamatysime dar ir patį Sylvesterį Stallone (Stalonę) bei taip pat vis dar žvaigždę – Melanie Griffith (Melani Grifit).

Bet „Pokeris“ įpuola į spąstus, kurie vis dažniau tampa daugelio Holivude pagamintų filmų pagrindinių trūkumu – neblogas filmo įpakavimas ir jo neatitinkanti trafaretinė režsiūra ir nuobodus siužetas. Nesunku nusakyti filmo žanrą – tai elegantiška detektyvinė istorija apie kortų sukčius, kurie apgaudinėja kitus sukčius, o žiūrovui paliekama spėlioti, kurie iš sukčių sugebės apgauti likusius ir išlošti „aukso puodą“. Filmo elegantiškumą padeda sukurti gražios moterys (Thandie Newton (Tendi Niuton) ir Melanie Griffith), nerėksmingas, saloninis džiazas ir Los Andželo bei Las Vego pietietiškai prabangių kazino interjerai.

Bet prabėgus pirmąjam pusvalandžiui nesunkiai galima pastebėti, kad filmas ima strigti. Visus veikėjus jau pažįstame ir nepanašu, kad iki filmo pabaigos sužinosime apie juos ką nors naujo. Siužetas pradeda suktis vietoje, kai suprantame, kad ekrane tik sukčiai, apgaudinėjantys sukčius, ir žiūrovui paliekamos tik tuščios spėlionės. Pagaliau režisūra, kuri turėtų suvienyti paskirus filmo elementus, bando atsipirkti pigiais reklaminiais triukais, kurie tinka nebent sekmadienio pavakarės TV serialams.

Įdomus ir Lietuvos kino platintojų pasiūlytas filmo pavadinimas. Originalusis „Shade“, kaip paaiškinama viename iš epizodų filmo pabaigoje, reiškia šešėlį, reikalingą kortų sukčiui atliekant viena iš triukų. Iš čia asociacijos su paslaptimi ir istorijos herojais – kuris iš jų vis dar yra „šešėlyje“ ir nerodo savo tikrojo veido. Bet toks pretenzingas filmo pavadinimas netinka prastam jo turiniui ir tiesmukas lietuviškas „Pokeris“ yra gal net ir geresnis pavadinimas.

Žinoma, „Pokeris“ – tikrai neprasčiausias Lietuvos ekranuose pasirodantis filmas. Yra ir nuobodesnių, ir blogesnės vaidybos ir dar mažiau įdomaus siužeto ar režisūros filmų. Tad tikrai gali būti, kad tūlas kino žiūrovas susidarys daug geresnę nuomonę nei šių eilučių autorė. Bet, manau, sutiksite, kad čia tik išlygos, kuriomis mėginame lyginti blogą ir vidutinį filmą. Tuo tarpu, kino teatre norėtųsi tiesiog gero kino.