Estai pelnosi iš pokerio turistų

Latvijoje ar Estijoje ir prabangių viešbučių savininkai, ir taksistai, ir baro padavėjos nekantriai laukia tarptautinių pokerio turnyrų. Mat į juos suvažiuojantys žaidėjai nori gyventi patogiai, tad pinigų tam negaili. Tik Lietuvos valdžia jų teikiamos finansinės naudos kažkodėl kratosi.

Prie keturių žvaigždučių Rygos viešbučio „Royal Casino Spa & Resort” mindžikuojantys taksi vairuotojai Edgaras ir Juris šnekučiuojasi apie praėjusią naktį.

Ji buvo nebloga – salotinės spalvos taksi beveik nestovėjo prie viešbučio, nuolat zujo tarp Rygos senamiesčio ir centro.

Prie naktinių klubų ar restoranų išlipantys įsilinksminę rusakalbiai klientai dažniausiai nelaukė grąžos: numetę taksistui kupiūrą, skubėdavo šėlti.

Įpusėjus gegužei Rygoje praūžė Rusijos pokerio čempionato serija. Balandžio mėnesį to paties „Royal Casino Spa & Resort” viešbučio kazino šurmuliavo norvegai, jame surengę savo šalies čempionatą.

„Kai atvažiuoja pokerio žaidėjai, turime daugiau darbo, – šyptelėjo Edgaras. – Geriausi klientai, žinoma, norvegai, nes jie neskaičiuoja pinigų.

Mūsų kainos jiems atrodo itin mažos. Bet ir su rusais gerai: arbatpinigių tikrai gauname.”

Visus vienija pinigai

Koks yra komercinio pokerio žaidėjas?

Išmaniuoju telefonu ir planšetiniu kompiuteriu apsiginklavęs, marškinėlius ir šortus vilkintis studentas. Inteligentas, kurio aristokratiškų manierų nepaslepia net džinsai. Prakutęs jaunas verslininkas. Pagyvenęs stileiva. Pilvotas mergišius.

Nėra vieno atsakymo, kaip atrodo tie, kurie žaidžia pokerį iš didelių sumų. Aišku tik viena – pinigų jie tikrai turi.

Pirmiausia žaidėjai moka vien už galimybę žaisti. Pavyzdžiui, Rusijos pokerio čempionato serijos Rygoje starto mokestis buvo 2000 eurų (apie 7000 litų).

Už galimybę žaisti Norvegijos čempionato pagrindiniame turnyre Latvijoje reikėjo sumokėti 800 eurų (beveik 2800 litų).

Rimtam pokerio žaidėjui tokia suma – neįtikėtinai maža. Matyt, todėl į Rygą balandį plūstelėjo didžiulė minia – apie 1500 pokerio mėgėjų norvegų.

10 dienų jie ne tik žaidė pokerį, bet ir linksminosi. Kai kurių šaltinių teigimu, per tą laiką Ryga gavo apie 5 mln. latų (maždaug 24 mln. litų) įplaukų: norvegai užgulė prabangiausius viešbučius, naktinius klubus ir restoranus.

Išskirtinis dėmesys turizmui

Svarbiausias Rygos savivaldos organas – miesto dūma – jau keleri metai nemažai investuoja į turizmo plėtrą.

Praėjusiais metais dūma tam skyrė 2 mln. latų (apie 10 mln. litų), šiemet biudžete irgi planuoja rasti tiek pat.

„Rygoje nėra naftos ir naudingųjų iškasenų, todėl pagrindinė mūsų užduotis – skatinti turizmo paslaugas, kad vietos gyventojai turėtų darbo ir užsidirbtų.

Labiausiai mus domina turtingi turistai, kurie į Rygą atplaukia kruiziniais laivais ir neskaičiuoja pinigų, juos tiesiog leidžia”, – aiškino Rygos vicemeras Andris Amerikas.

Tarp turtingųjų, kurie aplenkia greitojo maitinimo įstaigas ir renkasi ištaigingus restoranus, kurie lipa ne į troleibusus, o stabdo taksi, neabejotinai patenka ir pokerio žaidėjai.

„O, taip! Jie tikrai turi pinigų, todėl visada čia laukiami”, – patikino A.Amerikas.

„Na, kuri gi šalis atsisakys priimti užsienietį, kuris turi daug pinigų ir yra pasiryžęs juos leisti? – nusijuokė Rusijos pokerio čempionato serijos Rygoje direktorius Dmitrijus Ganinas. – Juk tai – ne tie turistai, kurie kemša savo atsivežtus sumuštinius ir gyvena palapinėse.”

Verslininkas mato naudą

Latvijos verslininkas, buvęs ledo ritulininkas, o dabar ir pats pokerį žaidžiantis Nikolajus Sorokinas tai irgi supranta.

Šiam rusui priklauso nemaža dalis „Royal Casino Spa & Resort” akcijų, todėl viešbučio kazino ir vyksta didieji pokerio turnyrai, į kuriuos suplūsta šimtai, o kartais ir tūkstančiai pinigingų žaidėjų.

Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, už pokerio stalą kazino turi mokėti milžiniškus mokesčius. Apskaičiavus turnyrai Rygoje galbūt net nuostolingi.

Tačiau investicijos į juos verslininkui sugrįžta kitokiais būdais: žaidėjai gyvena viešbučio apartamentuose, valgo ir geria jo baruose, kur puodelis kavos kainuoja 2 latus (apie 10 litų).

Norėjo išbandyti automobilį

Vienas žinomiausių Lietuvos pokerio žaidėjų 23 metų Dominykas Karmazinas, pernai per Europos pokerio čempionato finalo turnyrą Monte Karle užėmęs trečiąją vietą ir susižėręs beveik pustrečio milijono litų, pabrėžė: komercinio pokerio turnyrai yra labiau pramoga, o ne galimybė užsidirbti.

„Didžiausi pinigai sukasi internete. Sėdėdamas namie ir maigydamas kompiuterio klavišus per tas kelias dienas gali uždirbti daug daugiau nei atvažiavęs į turnyrą.

Dauguma pokerio žaidėjų į tokius turnyrus atvažiuoja ne užsidirbti, o papramogauti: pamatyti miestą, pabendrauti, pasidairyti panelių”, – neslėpė D.Karmazinas.

Jis pats į Rygą važiavo dar ir dėl to, kad norėjo išmėginti automobilį ir įsitikinti, ar tikrai nori tokį pirkti. Vilniuje išsinuomojęs „Audi A6” D.Karmazinas juo patraukė į Latvijos sostinę.

Sumokėjęs 2000 eurų starto mokestį, lietuvis iš turnyro išlėkė jau pirmąją dieną ir grįžo namo. Jei Ryga būtų gerokai toliau nuo Vilniaus, D.Karmazinas būtų likęs dar bent kelioms dienoms – žaidęs grynųjų pinigų turnyruose arba leidęs laiką pramogaudamas.

Didieji pokerio turnyrai vyksta kelias dienas, nors nemažai žaidėjų iškrinta jau pirmąją dieną. Visi paprastai perka savaitės kelionę, o pasitraukę iš varžybų ieško, kuo užsiimti svetimame mieste.

Iš Latvijos sostinės parvykęs į Vilnių D.Karmazinas per vieną vakarą žaisdamas internete ne tik susigrąžino Latvijoje prarastus pinigus, bet ir gerokai papildė savo sąskaitą.

Viename interneto turnyre jis buvo pirmas ir išlošė 130 800 JAV dolerių (apie 320 tūkst. litų; starto mokestis – 5200 dolerių, arba beveik 13 tūkst. litų).

Nori gyventi patogiai

D.Karmazinas neslėpė, kad sprendimas atsitraukti nuo interneto ir žaisti tikrame, o ne virtualiame turnyre kainuoja išties nemažai.

„Galime paskaičiuoti, – šyptelėjo turtingas studentas. – Pavyzdžiui, kiek kainavo mano kelionė į Europos pokerio čempionato finalą Madride.”

Ispanijos sostinėje lietuvis praleido savaitę, gyveno 5 žvaigždučių viešbutyje „Urban”, kur už naktį dviviečiame kambaryje mokėjo perpus su bičiuliu – kiekvienas po 100 eurų.

Į kazino užmiestyje, kuriame vyko čempionatas, kasdien važinėjo taksi – dar 100 eurų. Valgė geruose restoranuose, kur vakarienė kainuodavo mažiausiai 50 eurų. Dar daugiau palikdavo naktiniuose klubuose, kuriuose laiką leisdavo iki paryčių.

Matematika paprasta: lietuvis Madride išleisdavo bent 300 eurų per parą. Per savaitę – mažiausiai 2000 eurų (apie 7000 litų). O juk tokių kaip D.Karmazinas Madride buvo apie tūkstantį.

„Žinoma, galėtume gyventi ir pigesniuose viešbučiuose, važinėti autobusu ir apskritai taip neišlaidauti.

Tačiau yra daug priežasčių, kodėl mes, pokerio žaidėjai, norime geriausių dalykų, – aiškino D.Karmazinas. – Kai keliolika valandų prasėdi prie pokerio stalo, labai svarbu, kad viešbutyje būtų sporto klubas ir turėtum kur pasimankštinti.

Važiuoji taksi, nes miegi iki paskutinės minutės, o pabudęs leki į turnyrą. Valgai prabangiame restorane, nes turnyre būna tik valandos pertrauka, o greitai patiekti maistą gali tik geri restoranai, nes jiems už tai mokama.

Bet svarbiausia priežastis, matyt, yra tai, kad mes visa tai galime sau leisti.”

Trokšta būti įvertinti

38 metų verslininkas Liutauras Armanavičius pokeriu susidomėjo per ekonomikos sunkmetį, kai iš investicijų nebeįstengė gauti tiek kiek iki krizės.

Pokeris jam nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tačiau suteikia galimybę užsidirbti.

Jis, kaip ir kiti rimti žaidėjai, pagrindines pajamas iš pokerio gauna sėdėdamas prie kompiuterio. Tačiau L.Armanavičius važiuoja ir į tikrus turnyrus pabendrauti ir prasiblaškyti.

„Tie, kurie žaidžia pokerį, nori laimėti, o laimėję trokšta, kad juos įvertintų ir kiti žaidėjai. Kai loši internete, tavęs niekas nemato, todėl vienintelis būdas pasirodyti – laimėti gyvus turnyrus”, – aiškino L.Armanavičius.

Tokių turnyrų dalyviai neskaičiuoja pinigų – kai kurie jais tiesiog taškosi.

„Jei laimi apie milijoną eurų, labai didelė tikimybė, kad norėsi atšvęsti ir švęsi tikrai rimtai. Viena naujausių mano girdėtų istorijų, kad pokerio žaidėjas vien turnyro rengėjams paliko 50 tūkst. eurų arbatpinigių”, – pasakojo L.Armanavičius.

Įtraukė į kultūros programą

Įvairiuose lietuviškuose šaltiniuose teigiama, kad artėjantis Europos vyrų krepšinio čempionatas mūsų šaliai turėtų atnešti apie 100 mln. litų įplaukų. Tačiau jo rengimas Lietuvai irgi atsieis milijonus.

Tuo tarpu pokerio turnyrus rengia privačios bendrovės, kurios neprašo pinigų iš valstybės, bet pačios investuoja: nuomoja patalpas turnyrams, samdo personalą. Per metus surengus 5–6 didelius pokerio turnyrus turtingi žaidėjai irgi gali palikti mieste šimtus milijonų litų.

Estai jau seniai tai suprato. Dar 2009 metų sausį Estijoje įsigaliojo įstatymas, įteisinęs komercinį pokerį ir legalizavęs interneto lošimus.

„Pasaulyje pokeris vertinamas kaip proto žaidimas. Jo žaidėjai ne išlaidauja kazino, o važinėja į turnyrus ir leidžia pinigus.

Būtume labai kvaili, jei jų nepriimtume.

Pavyzdžiui, į Europos pokerio turnyrus Taline atvyksta po kelis šimtus žaidėjų, kurių kiekvienas per savaitę išleidžia mažiausiai 1000 eurų. Mums tai – dideli pinigai”, – aiškino Estijos turizmo departamento direktoriaus pavaduotoja Marje Braunbruck.

Estija seniai įžvelgė, kokią ekonominę naudą šaliai duoda pokerio turistai: šiemet rugpjūtį Taline vyksiantis Europos pokerio serijos turas įtrauktas į projekto „Talinas – Europos kultūros sostinė” programą.

Įstatymas beveik nesikeitė

Tuo tarpu Lietuva vis trypčioja vietoje. Nuo 2001 metų, kai įsigaliojo Azartinių lošimų įstatymas, jis iš esmės nebuvo persvarstytas, nors azartiniai lošimai per tą laiką gerokai pasikeitė.

Jie persikėlė į internetą, atsirado naujų lošimo rūšių, tokių kaip komercinis pokeris. Senajame įstatyme – daugiau draudimų nei leidimų, aiškiai neapibrėžtos lažybos, žaidimas internete, neišskirtas komercinis pokeris.

Nors Seime jau įregistruoti įstatymų projektai, azartinių lošimų reglamentavimą priartinantys prie šiandienių aktualijų, vis stinga politinės valios, kad jie būtų priimti.

Ką praranda Lietuva, niekaip nesugebanti reglamentuoti komercinio pokerio?

Milijonus litų, kuriuos, neabejotinai, čia paliktų turtingi ir išlaidūs pokerio turistai.

Poveikį pajustų visi miestiečiai

Romas Adomavičius

Vilniaus vicemeras

„Sostinės valdžiai svarbu, kad mieste virtų gyvenimas, kad čia važiuotų žmonės, vyktų įvairios konferencijos. Nesvarbu, kokiu pretekstu žmonės atvyks pas mus.

Žinoma, yra tam tikrų ribų, kurių negalima peržengti. Bet šiuo atveju priimtas įstatymas būtų naudingas ir niekam žalos nedarytų. Priešingai – duotų naudos visiems, kurie verčiasi aptarnavimo verslu: viešbučiams, taksistams ir maitinimo įstaigoms.

Jei būtų priimti nauji įstatymai, norėtųsi, kad tai įvyktų kuo greičiau. Nes kuo turtingesnės įmonės pradės dirbti Lietuvoje, tuo mums bus geriau. Tai – ir darbo vietos, ir pajamos, ir mokesčiai į miesto biudžetą. Tai reiškia, kad miestas taps gražesnis, nes mes turėsime iš ko jį gražinti.”

Kertasi verslininkų interesai

Vytautas Grubliauskas

Klaipėdos meras

„Su šia problema susidūriau dar dirbdamas Seime. Man atrodo, kad naujus įstatymus, kuriuose būtų aiškiai reglamentuotas komercinis pokeris, priimti vilkinama ir dėl to, jog čia susikerta verslo interesai.

Lošimo namai nesuinteresuoti įsileisti naujų žaidėjų, o politinės valios tam pasipriešinti ir pagaliau aiškiai reglamentuoti lažybas, komercinį ir net sportinį pokerį vis pristinga.

Esu įsitikinęs, kad bet kokie draudimai nieko gera neduoda. Juolab kad, pavyzdžiui, internete vis tiek lošiama. Tad gal geriau priimti įstatymą ir lošimą bent kontroliuoti?”

Naujovių nereikia baimintis

Rimantas Mikaitis

Kauno meras

„Mano požiūris – liberalus: nereikia drausti ir baimintis naujovių, turėtume būti atviresni.

Turizmo plėtra priklauso nuo renginių. Jei jų yra, yra ir turistų. Nesvarbu, ar užsieniečiai atvyksta į konferenciją, ar į kultūros renginį, ar į pokerio turnyrą, ar į sporto varžybas, kai atvažiuoja ir komandų, ir sirgalių.

Kai kuriems šių įstatymų priėmimas gal kelia tam tikrą baimę.

Tačiau man atrodo, kad bijome per daug. Vargu ar minima grėsmė pagrįsta. Bet žmonių suvokimas keičiasi lėčiausiai, ekonomikos pokyčiai gerokai spartesni.”

Duotų nemažai naudos biudžetui

Antanas Guoga

Verslininkas ir pokerio žaidėjas

„Jei pagaliau būtų priimti įstatymai, veikla, kuri ir taip vyksta, pagaliau taptų skaidri. O tai reiškia, kad į biudžetą būtų surenkami mokesčiai, būtų remiamas sportas. Tai ypač būtų naudinga Lietuvos krepšiniui, nors, manau, nebūtų pamirštos ir kitos sporto šakos. Pavyzdžiui, futbolas.

Be to, į Lietuvą būtų pritraukiama daugiau turistų, nes žmonės važiuotų ne tik žaisti pokerio, bet ir susipažinti su šalimi. Dabar turistų srautai krypsta į Latviją, Estiją ir kitas šalis.

Įstatymo pataisų priešininkai kalba apie pavojų prasilošti, bet žaidžiant komercinį pokerį tokia grėsmė minimali.

Juk lošimai Lietuvoje legalūs, žaisti kazino leidžiama. Ten žmonės lošia ruletę ar automatais, ir tikimybė prasilošti daug didesnė.

Tuo tarpu pokeris – proto žaidimas, žaidžiant jį tarpusavyje prasilošti sunku.

Pasaulyje yra daug grėsmių. Pavyzdžiui, alkoholis ar nikotinas. Bet kiekvienas gali pasirinkti, ką nori daryti.”

Lietuvoje rankos visiems kol kas supančiotos

Pagal Lietuvoje galiojantį įstatymą, pokeris priskiriamas prie azartinių lošimų ir jį gali organizuoti tik kazino.

Tačiau didžiausiuose Lietuvos lošimo namuose vienu metu žaisti pokerį gali tiktai apie 70 žmonių.

Žaisti internete galima tik naudojantis užsienyje registruotais tinklalapiais. Tai ir daro dauguma Lietuvos lošėjų.

Pagal Lietuvos įstatymus, kazino turi mokėti mėnesinį 6000 litų mokestį už vieną pokerio stalą.

Todėl jokiems lošimo namams neapsimoka turėti daug pokerio stalų, kad galėtų rengti didelius turnyrus.

Lietuvoje iki šiol nėra reglamentuotas lošimas internetu, todėl didžiosios internetinės pokerio bendrovės veikia kitose šalyse ir joms moka mokesčius.

Jos ne kartą yra aiškiai pareiškusios, kad jei Lietuvoje būtų priimtas palankus įstatymas, jos siektų gauti veiklos licenciją mūsų šalyje.

Valstybėse, kuriose veikia komerciniam pokeriui palankūs įstatymai, jis priskiriamas prie proto žaidimų ir jį leidžiama organizuoti ne tik kazino. Be to, mokesčiai mokami nuo konkretaus turnyro ir ne už pokerio stalą, o už per turnyrą organizatoriaus gautas pajamas (uždarbį).

Komercinio pokerio turnyrų rengėjai užsidirba prie starto mokesčio pridėję tam tikrą procentą, kuris jiems atitenka ir padengia varžybų organizavimo išlaidas.

Visi kiti starto mokesčio pinigai keliauja į bendrą katilą, iš kurio sudaromas prizų fondas. Jį pasidalija žaidėjai. Laimėtojai privalo sumokėti pajamų mokestį.

Europoje dabar vyksta septyni itin dideli pokerio turai. Jie rengiami tose valstybėse, kuriose priimti komerciniam pokeriui palankūs įstatymai.

Didžiausios pokerio bendrovės labiausiai dairosi į Rytų Europą: turnyrai dažnai vyksta Estijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje.

Nė viena didelė pokerio bendrovė neinvestuoja šalyje, kurioje veikia jai nepalankūs įstatymai. Kol nepriėmė palankaus įstatymo, pokerio turnyrų rengėjams buvo neįdomi ir Estija.

Kad žaidėjams nenusibostų ta pati aplinka, pokerio bendrovės nuolat ieško naujų vietų, kuriose galėtų rengti turnyrus.

Pokerio bendrovės – aktyvios sporto renginių, komandų, rinktinių rėmėjos.

lrytas.lt