Azartinių žaidimų liūnas
Šventės padovanoja ne tik džiugių akimirkų. Daug laisvo laiko žmogui - taip pat išbandymas. Vieni per ilgai sėdi prie stalo ir ima kilnoti ne tik šaukštus bei šakutes, bet ir stiklelį, kiti susidomi azartiniais žaidimais. Iki 2008-ųjų lažybų punktų lankytojai Lietuvoje beveik nepatekdavo į psichiatrų rankas. Dabar tokių asmenų daugėja.
O kas yra pavojingiau - azartiniai žaidimai ar alkoholizmo liūnas?
– Kodėl lošėjams prireikia pagalbos? – paklausiau Vilniaus priklausomybės ligų centro gydytojos psichiatrės Vilmos Andrejauskienės.
– Kai žmogus negali panirti į azartinius lošimus, jo būsena gali būti kur kas sunkesnė nei abstinencija, išsivystanti nustojus vartoti alkoholį ar narkotikus. Todėl būtina specializuota pagalba.
Nustačius priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, galima skirti gydymą vaistais, o tablečių, padedančių atsispirti lošimams, nėra.
Lošėjai yra linkę manipuliuoti, jie gali skųstis nemiga, galvos skausmais, padidėjusiu kraujospūdžiu ir nutylėti svarbiausią priežastį, kodėl tai atsirado. Vienas pacientas, įklimpęs į lošimą, taip kalbėjo apie save: „Turiu šimtus tūkstančių litų siekiančią skolą ir žinau, kad šiame gyvenime aš jos neatiduosiu.“
Nerimas, įtampa, kaltės pojūtis, mintys apie savižudybę – visa tai lošėjus gali persekioti kur kas dažniau nei žmones, priklausomus nuo alkoholio ar narkotikų. Kad neatsitiktų nelaimė, neretai azartinių lošimų mėgėjus pirmiausia tenka siųsti į psichiatrijos ligoninę.
Vėliau galima taikyti nemedikamentinį gydymą – jis skiriamas ne tik nustačius priklausomybės ligą, bet ir patologinį potraukį lošti azartinius žaidimus. Tokį gydymą gali taikyti tik patyrę specialistai.
– Kiek trunka gydymas?
– Mūsų centre gulintiems ir besigydantiems žmonėms taikoma Minesotos programa. Ji trunka mėnesį, per tiek laiko turi atsirasti noras atsispirti, nepasiduoti azartinių žaidimų pagundai.
Ambulatorinė Minesotos programa trunka 3 mėnesius.
– Kokių klaidų daro lošėjų artimieji?
– Lošėjui pinigai reikalingi ne tam, kad jis nusipirktų naują daiktą, o kad galėtų pratęsti žaidimą – vienintelį malonumą gyvenime.
Todėl gydymu dažniau būna suinteresuotas ne į lošimą įklimpęs žmogus, o jo artimieji. Neretai jie ieško užkalbėtojo, būrėjo ar astrologo. Bet viena didžiausių klaidų – sukrapštyti reikiamą sumą, kad prasilošusio žmogaus nevargintų skola.
To negalima daryti, nes tada lošėjas įgauna antrąjį kvėpavimą, jis būna įsitikinęs: „Nebestatysiu didelių sumų, dabar būsiu atsargesnis.“ Toks pažadas greitai sulaužomas.
lrytas.lt
