21-39 metų amžiaus vyrų bėda - lažybos

21-39 metų amžiaus grupės vyrai turi vieną didelę bėdą – polinkį lošti. Ši priklausomybė ne tik tuština piniginę, bet ir gali sukelti problemų ateityje: jei žmogus pasiprašo nebūti įleidžiamas į lošimo namus, tai gali pakišti koją pretenduojant į valstybės tarnybą.

Spalio pabaigoje Lošimų priežiūros tarnyboje buvo registruoti 3052 asmenys, kurie savo prašymu apribojo patekimą į lošimų organizavimo vietas. Į tarnybą su prašymais neleisti lošti kasmet kreipiasi apie 400 žmonių. Dažniausiai apriboti galimybę lošti prašo 21-39 metų amžiaus grupės vyrai. Pavyzdžiui, šįmet į tarnybą jau kreipėsi 326 vyrai ir tik 19 moterų.

„Motyvai, skatinantys žmones rašyti prašymą neleisti lošti, gali būti įvairiausi: kai kurie mano, kad turi problemų su azartiniais lošimais ir patys negali atsispirti polinkiui lošti, kai kurie kreipiasi į tarnybą po didesnių laimėjimų ar pralaimėjimų, bijodami, kad tai gali tapti problema ateityje, kiti nurodo, kad prašymą parašyti paskatino šeimos nariai, artimieji, darbdavys ir panašiai“, – aiškina Lošimų priežiūros tarnybos atstovė ryšiams su visuomene Skirmantė Paukštienė.

Informaciją apie asmenį, kuris pateikęs prašymą neleisti lošti, tarnyba privalo pateikti tik šioms institucijoms: teismui, prokuratūrai, policijai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Informacija apie asmenį, pateikusį prašymą neleisti lošti, gali būti teikiama ir advokatams.

Siekiant, kad valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, pretendentus į šią tarnybą tikrina Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių tikrinamo asmens patikimumą.

„Bendrąja tvarka mes į Lošimų priežiūros komisiją nesikreipiame. Gali būti išskirtinių atvejų, bet tada turėtų būti motyvuotas prašymas iš darbdavio, paaiškinimas, motyvai, kodėl reikia kreiptis į tarnybą“, – aiškina STT Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Ruslanas Golubovas. Pasak R. Golubovo, STT tik pateikia surinktą informaciją, o sprendimą, tinkamas asmuo tarnybai ar netinkamas, priima darbdavys.

Siūlo specialistų pagalbą, tačiau nediagnozuoja

„Savanoriškas atsiribojimas nuo azartinių lošimų yra viena iš priemonių sprendžiant dėl lošimų kylančias problemas. Specialistų teigimu, esant bet kokiai priklausomybei, tarp jų ir lošimų priklausomybei, reikalinga ir kitokia pagalba – psichologų konsultacija, dalyvavimas anoniminių lošėjų grupėse, artimųjų palaikymas ir kt. Tik šių priemonių visuma gali būti veiksminga sprendžiant problemas, kylančias dėl nekontroliuojamo potraukio lošti“, – aiškina S. Paukštienė.

Pakartotinai su prašymais neleisti lošti kasmet į Lošimų priežiūros tarnybą kreipiasi vidutiniškai 95 asmenys. Apribojimo terminus neleisti lošti nurodo pats asmuo. Minimalus tokio apribojimo galiojimo terminas – 6 mėnesiai. Nepraėjus šiam terminui, asmuo prašymo atšaukti negali.

Lošimų priežiūros tarnyboje priimami asmenų prašymai neleisti lošti lošimo namuose ir lažybų punktuose, specialistai konsultuoja problemų turinčius asmenis ir jų artimuosius apie galimus pagalbos būdus visoje Lietuvoje, teikia informaciją telefonu, elektroniniu paštu ar internetinėmis asmeninių pokalbių programomis.

„Norime pabrėžti, kad savanoriškas apsiribojimas nuo azartinių lošimų pateikiant prašymą neleisti lošti yra savanoriškas žmogaus apsisprendimas, jo paties valios išreiškimas. Lošimų priežiūros tarnyba, priimdama šiuos prašymus, nenustatinėja prašymus pateikiančių asmenų diagnozės. Prašymo neleisti lošti negalima traktuoti kaip diagnozės ligai įvardinti – tai psichikos sveikatos specialistų kompetencija“, – sakė S. Paukštienė.